Tu jauti

Išnokink vėjy liauną aguoną ugninės aistros
Saulės šypsniui nušvitus virš mėlyno  šilo,
Kas pasauliui buvimą lyg  žiedą atstos,
Kada dienos lemtingos ir naktys  sušilo.

Vakarės vėl tyloj ir visi bus pailsę, basi,
Sopuliai varstys skaudžiai pavargusias kojas,
Galbūt atilsį sieloj maištingoj rasi,
Kol ars žemę laimingas ir jaunas  artojas.

Paslaptingai už miško Perkūnas dudens,
Pasivys jį lietus, laistys žemės paklotę,
Ir raudosiu — neliko senuko akmens,
Tik takeliai savi dobiliukais nukloti.

Nebeliko gandralizdžio, tėvo, savų,
Tik vaivorai raizgysis nuo ryto po kojom,
Seno šulinio svirtį lyg duoklę imu,
Vėl rankas po darbų čia pailsę mazgojam.

Ir mazgojam dienas mes klevų apsupty,
Tėvo dalgę ir aslą numetę į šalį,
Tu vėl ilgesį, nerimą, skausmą jauti,
Kiek širdis vieniša jausti  gali.