Išnokink vėjy liauną aguoną ugninės aistros
Saulės šypsniui nušvitus virš mėlyno šilo,
Kas pasauliui buvimą lyg žiedą atstos,
Kada dienos lemtingos ir naktys sušilo.
Vakarės vėl tyloj ir visi bus pailsę, basi,
Sopuliai varstys skaudžiai pavargusias kojas,
Galbūt atilsį sieloj maištingoj rasi,
Kol ars žemę laimingas ir jaunas artojas.
Paslaptingai už miško Perkūnas dudens,
Pasivys jį lietus, laistys žemės paklotę,
Ir raudosiu — neliko senuko akmens,
Tik takeliai savi dobiliukais nukloti.
Nebeliko gandralizdžio, tėvo, savų,
Tik vaivorai raizgysis nuo ryto po kojom,
Seno šulinio svirtį lyg duoklę imu,
Vėl rankas po darbų čia pailsę mazgojam.
Ir mazgojam dienas mes klevų apsupty,
Tėvo dalgę ir aslą numetę į šalį,
Tu vėl ilgesį, nerimą, skausmą jauti,
Kiek širdis vieniša jausti gali.
Lyg 2 atskiri kūriniai. Pirmus du posmus mest lauk- socialistinis realizmas pokario metų.
Trys paskutiniai posmai visai neblogi. Jaučiamas lyrherojus.
3
Ir mazgojam dienas mes klevų apsupty,
Tėvo dalgę ir aslą numetę į šalį, Nesakau, kad geras ar negeras tas mūsų gyvenimas, bet suprantu, kad jis būtų NIAURESNIS be to, kurį išsaugome atmintyje, kad ir dalgį ir aslą numetę į šalį... Man gera paskaityti tave.