Rašyk
Eilės (71899)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Sugestyvus dienoraštis – 7

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


O espantajo! (o baidyklė!)

  Jau man pačiam lengviau buvo netikėti, negu patikėti tuo, kas ką tik buvo. Netgi  neatrodė, kad  kažkur buvau atitrūkęs nuo namų. Jie, kaip ir anksčiau, pilni muzikos. Smagu žinoti, kad tėvužio smuiku Vinco Kudirkos pagrota muzika nenutyla, atrodo, kad auga iš savęs, sugebėdama ateiti į dvasią lyg panorėjusi save iškalbėti nuo lašelio iki...    (Stop! Ir vėl „stop“, deja, nes ir vėl peršasi ne kartą kalbėti žodžiai: nuo lašelio iki begalybės). Ir, matyt, to smerkti nereikėtų, nes pradėjo manytis, kad sielos pajautose tikrovė netapati tai, kurią pažįstu per smegenis. Šieji, atrodytų, suvirtę į košę, neleidžia patikėti akivaizdžia tikrove, net ką pats savo akimis mačiau; ot, kad ir tai, kaip Vincas Kudirka, kartu su tėvužio smuiku sugrįžo į dienoraštį. Nebūčiau matęs, argi nepatikėčiau? Betgi mačiau, žinau, kad sugrįžo. Ir pats jau pasiruošęs įeiti ten, nedvejodamas ir nesirūpindamas kaip tai įmanoma. Ir todėl: ar reikia manyti, kad smegenys gebėtų parūpinti žinią, jog per trumpą laiką apkeliavau didžiules begalybės erdves? Užtat darosi akivaizdu, kad subrendo reikalas ramiai ir rimtai pamanyti, kad pažinimas per smegenis turi suvokiamas ribas, o štai per dvasią...
- O štai per dvasią... O štai per dvasią... – išgirdau sieloje besikartojantį patį save lyg panorusį, kad toks dalykas būtų užakcentuotas. Sužiurau į prie durų pūpsantį kauburėlį, pripažindamas, kad iš tiesų jis labai  panašus kaip laiške Šklėriui parašyta – panašus į žmogaus krūtinę, tik neaišku, kodėl prireikę manyti, kad krūtinė peršauta. Ar todėl, kad apklota užrašu: negyvėliai atgal gyvenimui negrįžta?  
- Tfu, kad tave kur! Negi nusitaikęs į dienoraštį? Ne, ne... Atsimindamas, kur esi, neužsimiršk, koks esi. Marš atgal į savo kūną. Ir tuoj pat. Nemanyk, kad jis gali tavęs laukti ilgiau, negu gali. Marš! – girdžiu iš ten pažįstamą balsą. Bladukas? Ech, kur jo nesutiksi... Kauburėlis sukruto, sujudo, tačiau netrukus buvau verčiamas patikėti, kad matau save veidrodyje, kokio dar nė karto nematęs. Paausiuose žilas kaip pienės pūkas, viršugalvyje  plikas kaip smėlynų akmenėlis,  užpakalis irgi, kad nežinai, kam toks reikalingas: ne  priekaba gi... Nosis su smakru it šulinio svirtis išsišovę į priekį ir lenkia galvą vis žemiau, žemiau...  „Viešpatie, užgesink šio balvono atvaizdą arba bent padaryk, kad jis nebūtų mano“, - nuoširdžiai pamaniau ir tai buvo būtent tas labai retas atvejis, kuomet Viešpats buvo šalia. Antraip, ar būčiau galėjęs pakilti į priešpriešą?
  - Nešauk! Nežinau, kas tu esi, ypata, bet netriukšmauk. Kita vertus, regisi, netgi nežinai, kad nuvaryti arkliai  nušaunami. O ką tu darai?
- Ką aš darau?
- Įtariu, kad sumanei dar kokį euro centą už tokią baidyklę sumedžioti. O gal ir visą eurą. It turguje būtume.
- Tfu! - nusispjovė balvonas. Ir taip toli, stipriai, drūtai, kad seilių pliūpsnis trenkėsi į sieną, sudejuodamas kaip pistoleto šūvis, o pamanymas, kad save matau veidrodyje irgi dingo, subliuško. Tai buvo realybė, kai su ja susitinki akis į akį ir nei padidinamų stiklų, nei veidrodžių susižinoti su ja nereikia. Ir visai nesvarbu, ar tu priimi ją tokią, ar...
- Ką – „ar“? 
- Pamanau ir apie kitą variantą, kad gal Šklėrių Bladukas sumanė mane pavaidinti. Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Nepyk, Bladuk, jeigu čia iš tiesų esi tu, esi mano personažas. Baik kvailioti.
- Hmm - kimtelėjo atvaizdas, iškritęs iš „išnykusio veidrodžio“ ir suspėjęs persitvarkyti į mano kūną. Dėl to vaizdas nepagerėjo. Tačiau parodyti į jį kaip paveikslą irgi nederėjo. Kūnas, surinktas į senį, nebuvo lengvas. Dar palaukiau, kad greitai pasiims į rankas lazdą, kurį padės jam išsitiesinti. Beje, sakyčiau, jog neteisinga tarti, kad, girdi, seną žmogų  tik grabo lenta ištiesina, išlygina. Lazda irgi daro tokį darbą, bet, žinoma, ne taip sėkmingai, kaip grabo lenta. Lazdai dar pravartu žmogaus  senatvėje padėti jo kūnui išsilaikyti ant  kojų. Todėl dabar, nematant jo rankose lazdos,  buvo svarbu padūmoti, kas, kokia būtis, kokia persona (jėga) laiko ant kojų šitą kūną be manęs -  jo vėlės, jo sielos.
- O espantajo! (o baidyklė!) - kažkas nusidyvijo (nusistebėjo) ir pradėjo deklamuoti:

Baidykle, tau pavydžiu!
Jau gimei mirusi.
Tavo kryžius lyg skeletas.
Aš atiduočiau viską,
jeigu galėčiau gyventi miręs.
      (Aldo Miguel Slepetis)
2019-05-08 11:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-10 10:11
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-08 12:24
Erla
Sklandžiai dėliojat mintis, su humoru nesipykstat.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-08 11:47
warwa
000
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą