Gyvenimas – gyvas procesas

Gyvenimas – gyvas procesas
Mano draugai kalbėjosi apie rinkimus į prezidento postą, Ukrainoje. Ten laimėjo ukrainietis, kurio mama žydaitė. Jie prognozavo, kad dabar turėtų būti antisemitizmo proveržis Ukrainoje, nes galima visas šalies bėdas ir nelaimes suversti ant šio asmens galvos. O paskui apskritai apkaltinti Žydų tautą, dėl šalyje esančios blogos socialinės, politinės, ir „demografinės“  padėties. Istorija parodys, ar šios prielaidos pasiteisins. Kalbėjosi aršiai. Emocijos liejosi laisvai. Pro šalį praėjo mūsų kolelio vienas iš vadovų. Paliečiau pašnekovo ranką ir daviau neverbalinį ženklą, kad nutrauktų diskusiją. Nemalonu, kad vado0vas išgirstų kad mes nesimokom0e, o aptarinėjame tuščius dalykus.
- Ko tu nori? - Susierzino jaunasis politologas. Aš sumykiau, ir akimis parodžiau į vadovą. Politikos žinovas apsisuko kėdėje ir pažiūrėjo į vadovą. Atsisuko ir susierzinęs pakartojo klausymą. - Ko tu nori? Kas jis man? Aš kalbu tai ką noriu. Tegul tas senelis eina savo keliais. O tu man nenurodinėk.
- Klausyk, taip kalbėti, elgtis neetiška. - Įsikišo bičiulis, kuris taip pat prieš kelias akimirkas diskutavo apie Ukrainos vidaus ir užsienio politiką. - Jis teisus. - Diplomatas palenkė galvą į mane. - Reikia gerbti vadovus. Jie ne šiaip sau užima šį postą. Kūrėjas pasuko jo ir mūsų likimus. Mes pavaldinių statuse, o jis vadovo. Toira liepia gerbti žmones, apskritai, tuo labiau, jei jie užima aukštą socialinį statusą.
- Tie rusai, man pradeda aiškinti kaip elgtis. - Susierzinęs bumbėjo politologas. Jis visus išeivius iš buvusių sovietinių šalių, vadina rusais. Istorijos, politinės geografijos nežino ir nesivargina sužinoti. Mes bandėme paaiškinti, kad reikia gerbti žmones,, o politologas nenorėjo to pripažinti. Mačiau, kad jis iš esmės sutinka, tai supratau, nes neverbališkai visas jo kūnas, kalbėjo, kad sutinka su išsakyta idėja, bet verbališkai, nenorėjo pripažinti ir aktyviai neigė. Pokalbio eigoje, kategoriškumas mažėjo, bet nesugebėjo pripažinti, nes tikriausiai iždidumas neleido, peržengti savigarbą (kurios niekas nesikėsino pažeminti) ir prisipažinti.
Aprašiau šį įvyki, nes galime iš to šį tą išmokti. Žmogus, kuris iš esmės yra geras, geru charakteriu, kartais užstringa ir nesugeba pasielgti teisingai, pripažinti tiesos. Kodėl taip nutinka? Koks šio proceso mechanizmas? Saba iš Naugarduko sako, kad tokie žmonės nesiekia savo asmenybės tobulumo, ir nebando save įrėminti į tiesos rėmus, tai yra be kompromisų pripažinti tiesą, net tada, kai tai nemalonu. Tokie žmonės daro atvirkščiai: „tiesą įrėmina savyje“, asmeniniais norais ir interesais apibrėžia, kas yra tiesa. Tai pavojingas, psichologinis mechanizmas pražudantis gerų žmonių kartas.
- Tu dar jaunas „politologas“, dar viskas prieš akis...
Išgirdau senolių pasakojimus.
Remdamasis, tuo ką žinau,
Pasakiau: nesuprantu... jus klaidinate mus.
Truputėli paskubėjau. Įsigilinau
Ir supratau. Išvada –
Privalau neskubėti
Apibendrinant išgirstą
Įdėją. Taip pat atidėti
Sprendimus, metui, kai emocijos
Nejaudins, nedrums proto.
Skunėdamas, dažnai darau atribucijos
Klaidas. Man gėda, dėl įdėjino bardako.
Dar yra viltis išlavinti save,
Nes gyvenimas – gyvas procesas.