Koks nuopuolis, koks nuopuolis – pakilti neįstengi,
Kodėl be paliovos krenti žemyn,
Tenai ir visos mūzos, nuogos, nusirengę.
Ar jos tave globos juodom tamsiom naktim?
Ir vėjo nėr, kuriam žolynai lenktųs,
Ir tavo sapno nėr žvaigždžių delnuos,
O dienomis nusvyra tavo rankos.
Ar vakarais tau dar kas nors dainuos?
Todėl eini per žemę tartum pasiklydęs,
Toks vienišas esi – aplink gaisrų gaisai,
Tiktai išblyškęs mėnuo dar tave nulydi
Į ten, kur savo laiškus jam rašai.
Rašai, bet kas juos skaito, nieks nežino,
Nežino net liūdni dievai...
nu ne, ne nuopolis.
būti, lyrinis herojus, pilnatviškos būsenos jausenoje, skaitydamas savo laiškus apie savo pasaulį, pats;
lyr herojus tik netiki savimi, o gal paprasčiausiai, bijo savo vienatvės?..
tekste nėra nieko apie nuopolį, tik begalinis vos ne panikos apimtas herojus, kuris bijo su savo pasauliu likti, ir reikia jam, kad kažkas į tą jo pasaulį žiūrėtų... skaitytų... ania?
nuopolio čia jokio; greičiau baimė; vienatvės baimė.
Skamba taip, tarytum aprašomas nuopolis būtų pastovi būsena. Tada tai vadinama depresija. Šiame eilėraštyje trūksta liūdesio atgarsių. Protingos frazės gožia bet kokius jausmus.
Matyt, norima prisiimti kaltes, kad rašantysis ir skaitantysis pajustų katarsį...Mene vaizduojamas nuogumas - tikriausiai ne yda. O gyvenime bet koks apsinuoginimas, tiek fizinis, tiek dvasios - jau blogybė... tiesiog užribis...