Šito klausia kiekvienas žmogus, retas kuris atsako į šį, lyg iš pažiūros, paprastą klausimą. Kodėl lengvas? Nes kiekvienas gali klausti, o retas, kuris gali rasti atsakymą. Mes nuolatos savęs klausinėjame: Kas? Kur? Kame ir panašiai. Nesigilinam į klausimą. Kodėl? Labai paprasta, todėl, kad taip lengviau gyventi. Mums lengviau žiūrėti į kitų gyvenimus užuot gyvenia savo. Mums legviau patarti kitiems, negu padėti sau. Kodėl mes taip darom? Nes mus valdo blogos emocijos egojizmas, pyktis, baimė, liūdesys, kurioms paklūstam. Ir netgi nesuvokiam, kad tai nieko gero nedos, sukelia tik dar daugiau klausimų. Kokia išeitis? Labai paprasta, užuot keitia kitus pakeiskimia save. Aš negaliu kokrečiai pasakyti kaip taip padarytį, nes jei pasakyčiau tai nebūtų gyvenimo prasmė. Ar daug reikia įdėti pastangų norit rasti atsakymą į užduotą klausimą? Atsakymas vienareikšmiškas TAIP! Ar galima per dieną pastatytį namą? Ne, tai tas pats ir čia. Reikia dirbti su savimi. Be darbo nebus vaisių.
Man patinka kritika. Kuo daugiau kritkikos, tuo geriau man. Kaip aš galėsiu tobulėti, jeigu visi mane liaupsins? Tobulumui ribų nėra, tai pirmyn! Ačiū :)
Pavadinime ir tekste daug klaustukų. Primena kažkurio revoliucionieriaus veikalą "Ką daryti?"
Bet visumoj nekreipk dėmesio į negailestingą kritiką, čia dauguma mūsų dideli seniai ir pasitaiko reta proga kažką pamokyti. Tai tik pamokymas, nesupyk, mes čia neturime, ką veikti. Rašyk toliau.
Perskaičius norisi tarti "amen". Gal kokią nors esę iš šio teksto ir galima būtų padaryti, bet ji nebus įdomi. Esė yra sukoncentruota jausmingumo išraiška apie save ar apie kokį nors tiriamą reiškinį. Šiuo atveju net prasčiausias kunigas pamokslą pasako įtikinamiau, nei šis išsakytas priekaištas. Apie klaidas jau pasisakė.