Kai rytmetis

Ten kur mūsų namai, suka takas į Gudraisčio pusę,
Taip viskas pažįstama, šiltas ir mielas net sniegas.
Ten rytą ankstyvą laimingi  iš sapno pabusim,
O vakarą vėlų ves mėnuo mus atilsio, miego.

Rytuos kils aušra ir  vijokliai raivysis po kojom,
Susėsim ratu ir pakelsim rankas mes  į dangų,
Primink ką dvasingo, ką paprasto vėl paaukojom,
Kada aušo rytas už audeklu uždengto lango.

Vienybė su saule, su paukščiais  ir užmirštas takas
Liks už vingio tenai, kur kadaise tik dviese stovėjom,
Šiltas vėjas pakilęs plaukuos palaiduos mano plakas,
Aš žemei lenkiuos ir lyg medis linguoju prieš vėją.

Nereikia man tūkstančio saulių, dalinsiuos per pusę
Aš kepalą duonos  ir šiltą, svajingą laukimą,
Galbūt išsimaudę sapnuos vėl laimingi mes būsim,
Kai rytmetis basas už rankos svaiginančiai ima.