Laiškai Šklėriui – 4;

Kaip Archimedo pašnabždėjimas

Kartosiuosi?
Man gera tai daryti,
kaip ir pašaukt tave vardu.

Per smėlį einančio pėdas regiu
ir nesvarbu, 
kad gal tai tik vaizduotė mano
supusto smėlį ir ant jo pėdas.
Tiek turint jau lengviau užkelti pušynėlį,
įželdyti jį šaknimis giliau.
O ten jau upės teka,
ten šaltiniai šneka,
ten titnagas prie titnago,
akmuo ten prie akmens
giliai iki granito nusileidę.

Ir nežinau, kodėl ir kaip,
bet patikiu labiau negu Dievu –
žmogaus Dvasia čia grūdinosi ateitį iškęsti
galbūt migla, galbūt sapnais,
galbūt tikėjimu, kad visąlaik per ją
ir aš kažkaip buvau...
Nereikia man, kad kas imliau
Dvasios peizažą už mane suvoktų –
man savo kraštą panešiot lengviau,
negu kad save patį.

Atsimenu truputį ir save
su saujoje kaip šaltiniu vandens
Ak, koks naivumas, a?
Tačiau mano poezijos tiesa
kitokiems supratimams nepaklūsta.

Sunki ji? Gali būti.
Neįtikėtina?
Kai nežinojimo daugiau už pažinimą
Man tai kaip Archimedo pašnabždėjimas į sielą:
Radau! Radau!