Laiškai Šklėriui – 3;

Kai nežinojimo daugiau

Taip regis tik
(beje, ir man),
kad savimi pasaulį kankinu,
nors iš tiesų – nuo jo dažniau toli,
be kilometrų, mylių, be pradžios laike,
net nežinau, kaip tokią tolumą
galėčiau išmatuoti,
bet tik (o ne! o ne!) ne dangumi.

Savęs nepažintam
ar verta poterius kalbėti,
šnekinti eiles?
Tačiau ir aš, netikėlis,
ryžtingai sau tariu,
kad nežinojimo kur kas daugiau, 
negu tikėjimo per kryžių prie altorių pasakyto, 
negu ant popieriaus per raidę parašyto.

Dvasia – ne garvežys.
Turbūt vardais taip pat jos nepašauksi.
Tiesiog Dvasia –  ir ja, kaip ir laiku,
kiekvieną mirksnį pasipuošę vis kitaip.

Tu, Šklėriau, irgi pasapnuoki,
kad kažkur esi labai toli;
kai nežinojimo daugiau negu tikėjimo,
ne gėda, kai strėle
nesiseka pataikyti į uodo akį.

Atrodo, po visur visaip išvaikščiojęs esu,
o kur dar būsiu (kad ir ryt?),
dar vis nebežinau.