Nedrįstu

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,
nei mėlyni tapytojų portretai, liūdnos sielos
kunigų, ištirpusios poetų kėdės prie stalų

kam reikia apelsino sodų žiedas pats sau gyvas
nesvarbu, kiek valandų mes prasilenksim
tavo laiko pasivyti nedrįstu

ištirpsta erdvės, industrinis rajono rūkas tampa
impresionisto sapnas, ta sankryža, kurioj aš įstringu
joje momentas, joje aš vėl jaučiu