Bebalsis

Juk būna — keistos nuojautos apninka
Ir nemigos ilgiausiais vakarais
Vartai vienatvės seną sapninką
Ir pro stiklus į juodumas dairais

Apgirtęs mėnuo kariasi ant svirties
Ir girgžda gervių skrendančių balsais
Kiekvieną naktį mokaisi numirti
Kad vėl atgimtum rytmečiais alsiais

Matytum – liepa ties asla sudygo
Ir mezgas rezginėly rytmetys
Kad rišo šį gyvenimą į knygą
Kurios tikriausiai niekas neskaitys

Užteks šių žodžių – viskas pasakyta
Kada išties nepasakyta daug
Dangus ir žemė remias viens į kitą
Ir pildos vaisius dieviško vidaus

Ir iš gyvybės pildosi ir brinksta
Tas tavo žvilgsnis kiaurai planetas
O šiąnakt sapnavau vienoj jų princą
Dar nežinau mažasis ar ne tas

Sunku suprast ir kur šviesa ta sklinda
Bet jai tekėti niekas neuždraus
Ir mus pačius pripildys tarsi indą
Vandens jau tokio gryno ir skaidraus

Sulos kurią gelmėj beržynų slepia
Tekėjime žaizdų taip pat sulos
Planetoje kažkur varinė lapė
Vienatvės išsipildyme sulos

O princas taip toli... seniai jau žilas
Apsiaustas karūna bet nebe tas
Jo veidas švyti kada ošia šilas
Ir pušys pušys paima
natas

Kurių net paukščio balsas nepasiektų
Plonybeje ir sferoje garsų
Ir tarp grakščių lakštingalų ir kėkštų
Bebalsis šį pavasarį esu