Priekaištas laikui

Peizažai mąžta, kai takai siaurėja,
Pro laiko grotas drumzlinas pensnė.
Kaip apmaudu – nebešneku su vėju,
Nebegirdžiu tylos maldų giesmėj.
O sakiniai tokie trumpi, sudžiūvę
Ir žodžiai nenustebina nauji...
Tik tamsoje vitražais blyksi – buvo,
Jau viskas buvo ten, kažkur toli:
Šviesiam miške, tyram dangaus šešėly,
Kadais prie durų klegančių pilių.
Kai dar žaidžiau su tais, kurie išėjo
Bei vis tikėjau vaizdiniais sapnų.