sula/alus

„Mes darome alų. O dieve, mes darome alų!.. “

J. Strielkūnas

Mes leidžiame sulą o Dieve mes leidžiame sulą
Tarytum stigmas vėl  atvėrę šių medžių žaizdas
O einant šešėliai pavargę pavėsyje gula
Ir šitaip mąstai gal pavasaris šis nebe tas

Nors geriau pagalvojus kad esam ir mes nebe tie jau
Sula vis šaltesnė atrodo ir gelia dantis
Ir sklendžia virš mūsų pavasario paukščiai baltieji
Ir nieks jų giesmės nenutrauks ir tikrai nestabdys

Ir vėl kitą rytą mes gulamės beržo pavėsy
Ir šaltis toks keistas dar smelkias nuo pat pažemės
O teka sula... ji skaidri kaip gyvenimas dviese
Gyvybė galbūt netriumfuos bet mirtis nelaimės

Ir tau parašysiu eilėraštį tiesiai ant tošies
Į ją juk pažvelgus nebus gal jau nieko balčiau
Net sniegas pilkesnis kuriuo dar prieš mėnesį puošės
Šios žemės pluta kurią rodos per sapną mačiau

Atėjęs tikrai pamačiau bet sakyt nugalėjau
Aš teisės tokios neturėjau dabar neturiu
Ir nesupratau ar tai skalbinius judina vėjas
O gal skalbiniai tampo jį už kampų keturių

Mes leidžiame sulą o Dieve mes leidžiame sulą
Ir kraujas paplūsta raudonas pasiekęs gelmes
Ir mūsų šešėliai pavargę pavėsyje gula
Galbūt tai ne medžiai kraujuoja – kraujuojam tik mes

Beržyno gyvybė skaidri ir šalta gelia dantį
Bet jausmas užplūsta kaip gera kaip dvasiai saldu
Po to mes užlopom skyles – juk taip reikia gyventi
Ir žaizdai užgijus skaidrumą dalytis po du