Kauliukai

Kai saujoj suspaudi pasėmęs vandens – jis užverda
Į saują rūkai ir užgniauži nusėdusį pyktį
Kaskart vis sunkiau prisimint užkeikimą ir vardą
Kai stoja naktis ir lieki vėl be teisės užmigti

Iš kur taip šviesu tą vieną vienintelę nemigos naktį
Iš tūkstančio miego lipniosios tamsos kartais rodos
Kad šitai išmoko ko laukti ir tai ko netekti
Kai Šiaurės žvaigždyną šviesa tatuiruoja ant odos

Ir šitaip kenti savo nugara stojęs prie lango
Paniręs į tamsą atrodo jauti josios greitį
Kaip bėgantį laiką kad niekas tavęs neaplanko
Kad šitą žaidimo langelį jau laikas praeiti

Vėl mesti kauliuką – išriedantis šešetas reiškia
Kad tu atitolsi prašokęs gyvatę ir šventę
Tuomet praregėsi nakty tarsi dieną taip aiškiai
Įkvėpsi giliai ir tada vėl pradėsi gyventi

Tai saujoj vanduo suliepsnoja kauliukas subarška
Iškritęs iš kūno iš žemės kur auganti mirta
Bandai įsisupti į rūko balčiausiąją maršką
Kai kūnui galop pasidaro nei šalta nei šilta

Vienodai išaušta aušra lyg žarijos iš laužo
Dar ką tik pabertos žaidimo kauliukais ir nieko
Tiktai į duris kažkas taip nepaliaujamai daužo
Be ten tik širdis tik medinė šerdis pasilieka