ne, aš nededu ant to skaitytojo, pavadinusiu save Duršlioku, tik faktai sako, kad ne primityvizmas, o atitinkantis žanrą tekstas-daina; tanka galima dainuoti; tai daina; mirksnio įkvėpta, kaip haiku...
niu gi neaniuolas, man galima, tau viskas, kas slaviška, žinau, ne prie širdies, o man galima, mano vaikų tetis slavas, tai man galima ;)
bet nevadinkit primityvo, jei pritrūko filosofinės išminties tekste esančią informaciją perskaityti :)
tanka, haiku yra paprasti, kaip gamta (tie žanrai juk toje kultūroje, kurioje yra gamta yra gyva ir mylima;
šiaip JAPONIJOJE tai SINTOIZMAS.
Sintonizmas ta religija tikroji Japonų. (haiku, tanka, japonų grožinės literatūros 0 poezijos žanro forma.)
Sintoistai myli gamtą.
Fudžijamos Kalnas Japonijoje yra sintoistų dievas.
Jo viršūnėje yra šventykla.
Sintoizmas yra pagrįstas gamtos dievų garbinimas.Viena svarbiausių sintoizmo dievybių yra Amaterasu, Saulės deivė. Japonija gi Tekančios saulės šalis, žvelkit į vėliavą :)
tai va kaip su tuo primityvumu gavosi skaitytojuj Duršliokui, nereik tapatint, ar tapatintis, jei vaikutis sako, tai gali būti ir mamytė, ar tėvelis, o tėveliui ar mamytei, dar ne laikas ruoštis į dangų, dar reikia vaikutį užauginti, ir anūkėlį pasivaikščioti išvesti, pasakų jam pasekti, apie pauščius ir jų stiprius sparnus papasakoti,kuriais paukščiai perskrenda jūrą, per lietų ir krušą ir sniegą ir vėją, o aplink tik vanduo, kad sugrįžę lizdus susuktų, ir paukščiukus išperėję, dar skristi išmokyt suspėtų...
nu tai kaip, ar mamytei ir tėveliui laikas į dangų ruoštis, mintyti apie tai, kai vaikelis dar neskiria gerai, kur gulbė kur žąsis, nors džiūgauja, kad jie neliūdi, negaili savęs, koks sunkus gyvenimas plasnojant per jūrą, o net lenktyniauja atskridę...
sakai primityvizmas, sakai anūkai į giminę taiko, o man kitą informaciją sako, jei anūkai, tai močiutė, jei vaikučiai tai mamutė ar tetukas
gal čia diedukas su anūku, vaikšto, ir jau nekvailioja, suvokia, kad gyvenimo mokyklą jau kaip ir baiginėja...
va gi ir anūkas jau rodo į dangų... ne egoistas, išmintingas diedukas, ir sąmoningas, šviesaus proto ką, Duršlioke, :)
viską galima, bet pasakyta kad anūkas ir jauniausias, tai herojus jau senas, jam įn dangų laikas
anūkas to neketina pasakyti, kad sene, užteks žemelę trypti,
juk jau visus etapus nugyvenai, buvai kūdikis, anūkas, vaiko ir jaunuolio, subrendusio žmogaus stadijas pragyvenai... dabar laikas užleisti vietą ir kitoms pėdoms, pati eik jau į dangų - žemė ne guminė, ir kiti mokytis atėjo
matai, anūkas jauniausias nuoroda į lyr herojaus amžių mintis tokia
rodo pirštu į dangų močiutei anūkas, močiutė taip pamato, juk anūkas tai į paukščius rodo, kurie danguje panašūs sunkiau jam skiriasi, ir gervės ir gulbės;
anūkas rodo į paukščius ne į dangų, o močiutė mato, kad jau laikas eiti (žemė ne guminė) anūkas į dangų rodo, kad ir pavasaris... atgimimas.
ne į dangų vaikutis rodo į paukščius, stebisi, kad parskrido per jūrą, pavargę, o jau lenktyniauja, stiprūs paukščiai, lizdus suks kiaušinius perės...
o močiutė mato, kad į dangų jai anūkas jau rodo... naujos ir naujos kartos, kaip pavasariai nauji- ania?
ko jūs dabar tapatinatės, neskaitykit asmeniškai, spręskit, kas gi pasakyta,
jei močiutės jauniausias anūkas pasivaikščiot išėjęs jau žino, kad paukščiai pavasarį pavargę parskrenda, tai koks vyriausias, močitei jau laikas į dangų? galvoja močiutė apie tai, anūkas tai į paukščius rodo :)
Būčiau neminėjęs anūko. Tokia biški giminės protekcija kvėptlėjo. :)
Galima buvo vaikučiu, vaikeliu pavadinti, ar kažkaip kitaip apibendrintai.
Šiaip gerai. Aha. Primityvo padavė. :)