Po naktinių pašnekėsių

Negrįžk salon, kur moterį mylėjai -
Rūkuos pakibę magiški kvapai.
Jais praeitis ilgai lėtai krapnoja
Taip įkyriai kartodama: buvai.
Pilki paveikslai šiepias iš pakampių,
Pikti vilkai suvalgė jutimus:
Ir nerimas po truputį apanka,
Kada sapnuojam svetimo namus.
Negrįžk audroj į tą regėtą salą,
Nes tapsi tik nuskendusiu laivu.
Ten naktimis dejuos padūkę škvalai
Ir nyks rūkai iš žavesio krantų..