Tavimi

Per daug rausvos, kai akys vakaroja
Ir permatomas niaukiasi dangus,
O priekrantėj pavargę šunys loja – 
Lyg erdvę padalindami perpus.
Tu ten, tam debesy, kai žolės želia
Kai kaupiasi nuo priešpiečių lietus – 
Guli rami, nors darosi negera
Nuo to gerumo, spaudžiančio pečius.
Tuojau pravirksiu lietumi vaikystės
Lyg paskutinį sykį – nuoširdžiai.
O tu žila kalbėsi, kad suaugę klysta.
Ir aš tave girdėsiu – taip gyvai.