Negali sustoti

Nestoja traukiniai, kur sužymėtos stotys,
Koplytstulpiai seni su šimto metų raidėm,
Ant stalo staltiesėlė ir molinis ąsotis,
O ūkanas, miglas mes toldami išbraidėm.

Velnioniškai toli, pareit nebegalėsim
Į laukiančius namus lyg paskutinę viltį,
Stings židinio ugnis, gaisai šiek tiek priblėsę –  
Norėsis ilgesiu lyg vakaru dalintis.

Nebetekės sula sužeidus klevo širdį,
Vienatvės sopulys vėl užsiverš lyg mazgas,
Paklydusio žmogaus žingsnių tyla negirdi,
O sieloj kuždesys lyg atvirumas mezgas.

Vyniosis kamuolys šilkinių laiko gijų
Po atviru dangum pro nežymėtą stotį,
Kas perkirsta naktim, seniai seniai sugijo,
Tik negali kely lyg kelrodė sustoti.