Kai žmonės prasilenkia

Vėlu vėlu, nors vakar
atsakymus skaitei man iš akių
ir taip lengvai neatsitraukus
nuo atverto lango
sujaukti tolumas išmokinai,

kai žmonės prasilenkia pernelyg
arti, jų bičių prikrėsti pilni
plaukai rugiagėlėm kvėpuoja,
kai smulkmenom užneštas
pernelyg giliai – žinau turėjo būt kitaip,

kitaip – pagal mane! Teisinga –
kai išgirstu čiulbėjimą prie vynuogių,
melionų, pomidorų, perdien pirkėjai kaip maži
gręžiojas, grakščiai palenkia kuodus
lyg bertų trupinių,

snapai sučepsi rankinėje, bate,
kepurėj, rodos, nusviesi pabodusią
prijuostę į virtuvę ir tuoj sugausi sėkmę
vienintelę – apsipirkimo!
O taip neteisingai mėgdžioja

paukštį ir dūsta
gausybė garso takelių!