Niekieno žodžiai – visos citatos mano
kritusios žvaigždės – mano visi medaliai
perleidžiu plunksną tam kas geriau išmano
perleidžiu skeptrą tam kas valdyti gali
žodį rašyti vėl pabandau ant tošies
niekas geriau už mane juk manęs nežino
vėjas iš plaučių tartum banga suošęs
ritas viršūnėm braškėdamas šiapus beržyno
aš neskubėsiu – dar prieš dūšelių liksiu
šitiek pažįstamų būna veidų anapus
numelioruotas upelis vadinamas Stiksas
dumblo ir purvo – tikrosios poezijos kvapas
taip netikėtai užklysta ir atima amą
smarvės užtenka galbūt ir eilėraščio pradžiai
visa kas aukšta ir tai kas beprotiškai žema
jungti bandysiu ir lai jau prasmegsiu skrandžiai
jei melavau kad krauju jau rašyti moku
kad viskas yra lig gyvuonies išgyventa
nosį vis riečia Augėjo arklidžių dvokas
vakaro vinys įkaltos į šeštąją lentą
puikiai žinau kad dar liko bent dvylika žingsnių
pėdsakai paukščio bet pėdos išties juk mano
skolintus įvaizdžius kitą savaitę grąžinsiu
viską ko reikia galiu padaryti dėl meno
artimą savo įduot – ne sidabro skatikų
norisi dugną pasiekt ir nuo jo atsispirti
remti špagas ir ant kortos statyti kiek liko
skuosti greičiau jei reikėtų taip pergalėt mirtį
kniūbsčias į žolę nusmigti šalia stadiono
neįsijungė šį kartą kvėpavimas antras
tik kūną palikęs save pamatysiu iš šono
ir pažiūrėsiu ar veikia maldelės ir mantros