Rašyk
Eilės (71797)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kelionės laiku egzistuoja, pamaniau sėdėdamas atšlijęs į samanomis apaugusį pilkšvą akmenį kažkur tarp medžių ošimo ir vandens teliuškavimo, tarp viadukų ir nacionalinių parkų, tarp mažų miestelių ir jų laike užstrigusių parduotuvyčių. Tai – kažkuri šalta ankstyvo lietuviško pavasario diena. Gal kovas, o gal ir balandis, nors iš oro sąlygų labiau primena vasarį. Šaltas vėjas. Tamsus pilkšvai melsvas dangus, atrodantis lyg Armagedonas. Varnos, sukančios ratus virš medžių, tolumoje klykaujančios žuvėdros. Smėlio kvapas. Žolė, kuri vis dar žaliuoja po žiemos. Elektriškas ūžimas tolumoje, atsitiktiniai pyptelėjimai bei duslios pramoninės sirenos. Visa tai susilieja į unikalią visumą, o aš ramiai sėdžiu gurkšnodamas viskį iš metalinės gertuvės svarstydamas, kad gal tos kelionės laiku atrodo visai ne taip, kaip jas dažnai rodo fantastiniuose filmuose ar knygose. Galbūt jos egzistuoja mintyse, sapnuose bei situacijose. Protas geba grįžti atgal, atitrūkti nuo dabarties. Prisiminti. Apmąstyti. Susikoncentruoti. Puiki vieta prisiminti. Tiek daug prisiminti – nors trumpam sukurti tas praeities aplinkybes dar kartą. Ypač, kai jauti, jog kažko nesupratai, kažką praleidai, kas galėjo atvesti tave į šią akimirką, kai medituoji kažkur visatos pakraštyje tarp gamtos ir betono susiliejimo.

Vėjas kedena iš po kailiniuotos slaviškos kepurės ištrūkusią plaukų sruogą. Nuo kranto bandau įžiūrėti vietą, kurioje Kauno marios susilieja su Nemunu. Kažkur tie vandenys nepastebimai pakeičia statusą bei pavadinimą, kažkur srovė staiga ima stiprėti ir betikslis vandens bangavimas virsta kryptingu judesiu, gravitacijos išraiška. Vis svarstau, kurgi tiksliai tos gilios vandens platybės pavirsta upe, upė – jūra, o jūra galiausiai – vandenynu. Tai susitraukia, tai vėl išsiplečia, tai stovi vietoje, tai vėl juda. Esame vandenynas. Sudaryti iš mažų upelių, jūrų bei vandenynų, susiliejančių į vieną tobulą vandens struktūrą. Žmogaus gyvybė prasideda nuo skysčių apsikeitimo. Atiduodame vienas kitam gyvybinę energiją – vertingiausias maistines medžiagas tam, kad po devynių mėnesių betikslis egzistavimas staiga įgautų prasmę; kad mūsų kūnuose gimtų dar vienas vandenynas. Tačiau maniškis šiuo metu lėtai senka po abejingomis žvaigždėmis, su niekuo nesidalina, tik be tikslo blaškosi tarp visuomenės ir prigimties sukurtų krantų.

Veidą paliečia atsitiktiniai vandens purslai, o gal tai tik lengvas lietus? Third Planet vis dar skamba galvoje. Net ir po penkerių metų šie garsai vis dar maloniai prabėga giliai tūnančiais Eustachijaus vamzdeliais, kol staiga paliečia tokį tašką, kuriame pavirsta srove, įsiliejančia tiesiai į pavargusias smegenis bei taip gracingai jas iškruša, kad belieka tik stebėti judantį vandenį ir juo kuo nuoširdžiausiai grožėtis.

Dera paminėti, jog iš šios vandeningos Lietuvos vietos elektra keliauja į lemputes, šaldytuvus, virykles bei skalbimo mašinas, į kompiuterius ir išmaniuosius telefonus, į spausdintuvus ir faksus, į visa, kas atitraukia mus nuo mūsų. Gyvybė iš vandens – net ir negyviems dalykams. Bet čia jų nei vieno nėra, tik gravitacinė anomalija, verčianti automobilius išdūrinėti savo šeimininkus bei išmanusis telefonas, kuris tuojau išsikraus ir panašu, jog nepasiėmiau energijos banko. Šūdas. Tokie tat tie išmanieji dalykai – veikia pusdienį, o tada grįžti į akmens amžių. Tikrų tikriausia kelionė laiku į homo-sovieticus erą, kai paskambinti į Vilnių eidavai į skambučių centrą, esantį kažkur nedidelio miestelio centre. Bet gal šiek tiek pasimesti ir grįžti į praeitį yra ne toks jau baisus dalykas? Ypač, kai būtent tuo slapčia ir mėgaujiesi kaskart pagalvodamas, kaip kažkada Palangoje būdamas vos šešerių metų su mama ėjai į tokį didelį rusvų plytų pastatą papasakoti močiutei apie savo nuotykius pajūryje?

Kiek padvejojęs pasikuičiu kuprinėje – tikrai nieko nėra, kas galėtų padėti išmelžti iš integruoto GPS siųstuvo dar šiek tiek pagalbos orientuojantis plačiuose laukuose, siauruose miško keliukuose ar keistai išdėliotuose mažuose lietuviškuose miesteliuose, kurie mane visad žavėjo savo unikalumu, kuriuose galėdavai sutikti Jėzų, Mariją ar Perkūną. Mūsų dievai gyvena mažuose Lietuvos miesteliuose.

GPS man jau tikrai nebepadės, nes bateriją greitai numarins nenumaldoma aistra Modest Mouse muzikai. Negaliu neigti, jog nebuvo verta. Kai koją gėlė ant dešinio kulno atsiradusi pūslė, Novocain Stain priminė, kodėl apskritai čia einu. Kažkada eidavau ne vienas. Į tuos ilgus ir varginančius žygius po Lietuvą. Gėriau į save jos grožį, bet ne jos grožio ieškojau. Kažkada mane supo žmonės, kuriuose mačiau save. Visi tuo metu kažko šiame pasaulyje labai stipriai ieškojome. Matyt, kai artėja trisdešimt ir dar nesukūrei šeimos, nepastatei namo ar netapai prezidentu, prasideda visokios savęs paieškos, keliavimai į Gruzijas, Kenijas, Marokus bei Jordanijas, kad kažką sau ir kitiems įrodytum. Ieškai kažkokios fiktyvios prasmės, tik dažnai po to suvoki, kad kitiems visiškai pochui, ką tu gyvenime veiki. Taip vakarų pasaulio žmonės gydosi savo egzistencines problemas. Taip gydžiausi ir aš, tik tai, kaip ir kiekvieni vaistai, turi pašalinį poveikį – prie jų ilgainiui priprantama ir atprasti po to būna labai sudėtinga.

Taip kontempliuojant lietuviško pavasario šaltyje staiga užlieja nostalgiška šiluma, nes prieš dvejus metus šioje vietoje gėriau žalias devynerias ne vienas, bet su trimis draugais, kurie dabar išsibarstė po pasaulį, kaip vandens molekulės išsibarsto po kūną. Žvelgiu į viršų bandydamas suprasti, kodėl dabar čia atsidūriau. Pilkšvai melsvas dangus vis mainosi, debesys juda greitai ir pro tarpus netgi gali pamatyti visiškai giedrus dangaus gabalus. Galbūt tiek pasikeičiau po visų tų kelionių ir gyvenimo šūdo testų, kad nebeturiu daugiau bendrų temų su jų banalumu? O gal jie paprasčiausiai nebeturi su manuoju? Kaip ten bebūtų, panašu, jog tie žmonės suprato turintys palikti mane vieną. Kad dar kartą ir dar kartą ir dar kartą galėčiau sužinoti apie save kažką svarbaus. Matyt, turėčiau jaustis jiems dėkingas, bet kiek kartų dar reikės surasti rankas savo kišenėse? Kiek kartų atsibusiu ryte dvi valandas galvodamas apie kažkokią praeities šmėklą? Kiek gi reikės atsitrenkti veidu į stiklines duris, kol norėsiu ramiai atsisėsti savo terasos fotelyje, užsirūkyti ir apie tokį šūdą daugiau nebegalvoti? Matyt, šiandien to nesužinosiu. Bet galbūt tai – vienas iš kilometrų ilgame suvokimo greitkelyje. Skamba Baby Blue Sedan.

Staiga prie manęs prisėda Gantas. Jo ilgus rudus plaukus draiko vėjas. Prisidega cigaretę kruopščiai dengdamas jos galą delnais, kad gamtos stichija nepadarytų savo. Gantas visuomet buvo labai patrauklus vyras, tačiau neseniai pradėjo plikti, tad vis bando tai kompensuoti augindamas ilgus plaukus, užsimesdamas juos ant kaktos. Deja, ji yra per didelė ir tie visi bandymai išvengti genetikos sukelia šiokį tokį juoką viduje, tačiau esu pernelyg didelis skystakiaušis, kad galėčiau pasakyti jam tai atvirai. Matyt, per daug jį myliu. Tai tikrų tikriausia silpnybė – matyt, myliu žmones daugiau nei prašo visuomenė. Gantas paklausia manęs, ar dar turiu kuprinėje vandens, nors tądien gėrėme tikrai ne vandenį. Oficiali versija – kad sušiltume, neoficiali – nes gyvenimas per trumpas spręsti savo problemas. Atsakau, kad dar šiek tiek turiu ir rūpestingai įpilu jam į puodelį. Gantas yra brolis, kurio niekada neturėjau. Žmogus, su kuriuo galiu pasikalbėti apie tai, kodėl Trampas buvo išrinktas, kodėl tai visiškai nesvarbu ir kodėl verta rūpintis savo psichologine higiena. Žinau, jog daugelis dalykų, kuriuos iš manęs ilgainiui perėmė, padėjo jam pačiam išbristi iš depresijos. Matyt, liūdniausia būna tada, kai padedi žmogui pavirsti geresne savo versija tik tam, kad nuo tavęs ilgainiui atsiskirtų. Tai yra didžiausia meilė, kokią gali patirti. Atiduoti viską, ką turi geriausio ir nesitikėti nieko atgal. Tai yra be galo sunku. Todėl esu prastas meilužis. Pažvelgiu į Gantą ir pasakau, jog nepykstu ant jo už tai, kad man neberašo ir nebeskambina. Jis turi merginą, išvažiavo dirbti į užsienį, o aš likau čia su savo problemomis, kurias ilgainiui apleidau, nes iš tikrųjų apleidau save. Savo hobius ir ambicijas. Savo sveikatą ir energiją. Nužudžiau vyrą savyje ir už tai sumokėjau didžiausią kainą.

Gantas buvo tas žmogus, su kuriuo niekad nemaniau, jog susidraugausiu. Arogantiškas, intelektualus, nepaisantis kitų banalių nuomonių, bet tuo pat metu be galo vienišas alkoholikas, turintis pernelyg aukštus standartus žmonėms ir labai didelę širdį, kurią slėpė po nepataisomo šikniaus sindromu. Prireikė daug laiko dekoduoti tuos jo gynybinius mechanizmus, pamatyti jį tikrą. Nebepamenu, kada pirmą kartą susipažinome kažkuriame iš mano draugų vakarėlių. Tada man pasirodė tikrų tikriausias šūdgalvis, nebijantis nachališkai pasakyti, jog neprisigėręs su kai kuriais žmonėmis neturintis, apie ką šnekėti. Tada norėjau išmalti jam snukį, išvadinti jį debilu. Matyt, daugelis vyriškų draugysčių prasideda būtent taip – kai išmalame vienas kitam snukį ir tada dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių pradedame vienas kitą gerbti. Reikia tik daug alkoholio ir visi ilgainiui tampame draugais. Kalbant rimtai, patrauklumas gimsta iš empatijos ir bendrybių, bendrų principų, kuriuos patys turime arba matome kituose ir norėtume juos irgi turėti. Panašu, jog pasąmoningai perpratau jį labai gerai, nes Gantas iš tiesų buvo mano paties atspindys, tik aš savo intelektualumą slėpdavau po durniaus kauke ir žalodavau save kiek kitaip. Kažkada sirgau depresija. Vieną dieną Gantas man pasiūlė aplankyti Čepkelių raistą. Tai buvo bene geriausia mano metų diena. Ilgainiui pradėjome visur kartu keliauti. Per keletą metų kartu perėjome per daugiau negu kas nors kitas iš mūsų draugų aplinkos. Tokiu būdu unikalios patirtys labai mus suartino, tapome lyg kareiviai, matę visokio šūdo ir, dievas mato, mes tikrai jo matėme. Galėdavome iš pusės žodžio suprasti, ką tuo metu kitas jaučia ir galvoja. Netgi tikrus kareivius matėme, šaudančius vos už kelių žingsnių nuo mūsų Turkijoje prieš kelis metus. Niekas taip nesuartina, kaip tikros bendros patirtys. Iš to atsiranda brolybė.

Gantas tyliai rūko cigaretę ir galvoja, ką parašys savo bloge apie šią kelionę. Žvelgiu į jį – ant plokščio akmens pasidėjęs sintetinę kuprinę kontempliuoja žodžius, kuriuos vartos po įkeltomis nuotraukomis, kokius straipsnius skaitys apie šią vietą, kad nepadarytų fakto klaidų ir pateiktų savo skaitytojams kuo nuoširdesnę emociją iš to trumpo mūsų žygdarbio. Atrodo, kad manęs jis nebepastebi. Ir iš tiesų – jo čia nebėra. Galbūt kažkada jis sugrįš ir galėsime čia dar kartą ateiti. Bet kol kas viskas, kas manęs laukia, yra mano paties atsakomybės prisiėmimas. Baigiu gerti ledėjantį viskį. Kelionė į praeitį baigiasi. Prasideda The Stars Are Projectors antros minutės keturiasdešimta sekundė. Po šio kūrinio telefonas galiausiai numiršta ir tuomet vėl išgirstu tą keistą garsų visumą: vandens ošimą, paukščius, pramoninius garsus. Vis dar tyliai niūniuoju žodžius:

Everyone wants a double feature, they
Want to be their own damn teacher, and
How, all the stars are projectors, yeah.
Projecting our lives down this
Planet earth


Vėl ir vėl, kol galų gale suprantu jų prasmę. Pakylu nuo šaltos žemės ir susirinkęs daiktus pasuku atgal į mišką – ten, kur žvaigždės mane nuves. Be GPS, be polinkio į priklausomybes, be pagalbos skambučių ar antidepresantų, be socialinės medijos ar vakarėlių, be prisirišimo ir įsikibimo į tai, kas iš tiesų gramzdino mane tiek metų iš eilės.

2019-03-02 11:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 10:14
ONYX
A man patyka pijzažas nu a ape vanduo kajp ape vanduo... Patom dar patyka draugialio partretas nu a ape savia kajp ape savia...
Galvočeu kat pusia tieksto niabūtina palykti ipač kur jaučemas lyrinia gerojaus 'paslieptas' pagalbas šaukymas. Jum miargaitė gal reike lynksma yr giarokai išdikusi - rikamindoju no dipresija vot labeusei padėda )

Narėčeu parašiti piankis biat stiprei dauk vandianielis vetomis. Tykrai skaičeu yr gereu pas šytas avtarius )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-05 11:23
gyventojas
nesu ten buvęs jeigu ką -
prasmėmis visomis

ale parašyta kokybiškai tai teko perskaityti viską

a:)
nu jo
jei jau leista pasisakyti ir dar kartą čia vartotinas
žodis šūdas
tai šūdas yra visa ta Kauno HES ir tuo pačiu - jos sutvertos
Marios

tobiš bais įžeistas esu lyrhiero pamąstymais kad prasidedanti upė nuo tų balzebubo sutvertų marių
tuo tarpu kad ta užtvanka yra tik kliūtis upei laikyti ryšį su tikromis mariomis ir jūra

bet čia myželėjau pro šalį temos:) nugi
nes labai norėjau


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-03 21:48
Pelas
Kauno marios baigiasi ties KHE, prasideda, manau, ties KHAE.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-03 20:00
Svoloč
Mano sodas šalia kadagių slėnio, kaip tik apie šitą vietą turbūt ir rašoma. Manęs irgi dažnai klausia, kur baigiasi Nemunas ir prasideda marios. Suglumstu nuo klausimo, juk koks skirtumas,  vanduo jungiasi, persipina, kaip ir kūnai arba mintys, sapnai, būsenos, pereina viena per kitą, mano alsavimas susilieja su tavo bučiniu, prakaito lašai susitvenkia į bendrą tvenkinį, spermatozoidai nežino kur dėtis, viskas taip bendra, pradingsta asmeniškumai, tavo ir mano ir visų patirtys jungiasi į bendrą žmonijos, pasaulio istoriją ir t.t.
Žodžiu, nėra blogai, nors stiliaus klaidos įmanomos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-03 17:04
varna
sugėriau vienu ypu šią kontempliaciją su muzikom, visa vėjuota drėgme, okeaniškais ir žemiškais garsais. lengvas ir šmaikštus rašymas. manau perskaityčiau vieną kitą tavo romaną.
trečią vandenyną keisčiau ežeru, priduodama jūrai mąstelio per kokius cunamius, kad visa tai susilietų į vieną tobulą vandens struktūrą", bo ilgas tas žodis vandenynas, užkrentąs už apykaklės, užliejantis jau kai parašai jį antrąkart, kad esame vandenynai". kitkas nekliuvo. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-03 12:32
ČakoPelėda
Pala, klimb, ar aš kažko nesupratau, ar tu nori pasakyt, kad mudu  su Mužiku pataikaujame autoriui...?
Autorius nesilankė čia 3 metus, o aš pati čia gyvuoju viso labo 3 (šiandien kaip tik lygiai 3 suėjo, galite mane pasveikinti :) Koks gi būtų tikslas ar nauda apsimetinėt, kad patiko nežinomo autoriaus kūrinukas...?

Beje, nieko aš čia neteigiu ir neapsimetinėju gudresne, nei esu. Subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai turi sutapti su tavąja ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-03 11:46
klimbingupthewalls
jeigu suprantu teisingai iš reakcijų, autorius norėtų tik pataikavimų. gerai, tada nebekomentuosiu. lai galvoja, kad rašo puikiai, kaip kad teigia tie su geraisiais atsiliepimais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 17:20
tictac_it
Šiek tiek pliurpimas, ką ten įžiūrėt sunku? Kauno HE užtvanką? :), bet kaip tokiam pasiplepėjimo žanrui – 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 15:58
Pelas
Įdomu buvo skaityti. Ir muzika tiko fonui. Tik ne visada vienas gabalas spėdavo pasibaigti, o jau kitą leist reikia:) Manau, jei šnd užtrauksiu dūmą, prisiminsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 14:49
klimbingupthewalls
pritemptas trejetas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 14:47
klimbingupthewalls


Esame vandenynas. Sudaryti iš mažų upelių, jūrų bei vandenynų, susiliejančių į vieną tobulą vandens struktūrą. Žmogaus gyvybė prasideda nuo skysčių apsikeitimo. Atiduodame vienas kitam gyvybinę energiją – vertingiausias maistines medžiagas tam, kad po devynių mėnesių betikslis egzistavimas staiga įgautų prasmę; kad mūsų kūnuose gimtų dar vienas vandenynas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 14:46
klimbingupthewalls
kažkur, kažkuri, kažkuriama – kokius 7 kartus. laukyčiau tai kalbos kamšteliais, salainių popierėliais, skardinėmis. kitaip tariant – šiukšlės. mesti lauk iš teksto.

Tolumoj klykauja, ko gero, kirai, ne žuvėdros. Leidžiu sau taip manyt.


atrodantis lyg Armagedonas
ir čia pat prieštara
Visa tai susilieja į unikalią visumą, o aš ramiai sėdžiu gurkšnodamas viskį iš metalinės gertuvės svarstydamas, kad gal tos kelionės laiku atrodo visai ne taip, kaip jas dažnai rodo fantastiniuose filmuose ar knygose.

dėl unikalios visumos abejoju

prisiminti pakartojamas triskart iš eilės

Esame vandenynas. Sudaryti iš mažų upelių, jūrų bei vandenynų
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 14:18
ČakoPelėda
būčiau linkusi sutikti su mužiku.
turbūt norėsiu užmest akį ir į tavo senus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-02 14:02
Mužik Super Star
Yeah!!! Kaip gerai pagaliau paskaityti kažką ne sintetinio, išvargto, pritempto, dirbtinai pretenzingo ir nenatūraliai "protingomis" frazėmis nusaldinto, bet va tokio tikro, natūralaus, gyvenimiško. Yra tokių vietų, kur atrodo, kad užrašytos mano mintys - tiek daug kartų esu galvojęs apie tuos dalykus. Super. Ir tu tiek laiko nerašei? Tau tik rašyt ir rašyt!!!

Laikinų ir sharinu. Sharing is caring!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą