Ta tyla

Ta tyla virš tavęs tarsi snaigė,
Mintinai prisilietusi būti many.
Ir tie dangūs vandens pasibaigę,
Lietumi kur kažkam ir kažką grąžini.

Ta tyla, išmiegojusi godžiai,
Lūpų virpesiu glaustos tavojoj širdy.
Nesakyki tu man – kam tie žodžiai –
Tyloje juk mylėjimą visą girdi.

Nesakyki tu man nieko kito,
Tiktai sningančių pirštų kalbos lietimus – 
Ta tyla virš tavęs visą rytą,
Ir tie dangūs, užpustantys vėtromis mus.

Ta tyla virš tavęs tarsi snaigė,
Pūgomis išsidriekusi mano kūne –
Man likimo skarelę palaikę
Tu užriški, brangioji, pūgų ramune.