Rašyk
Eilės (72533)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 115 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







***

Isla pramerkė akis ir nusižiovavo. Buvo šviesu, nors saulė dar nepatekėjusi. Atsisėdusi apsidairė: ola, kurią pasirinko nakvynei dienos šviesoje atrodė kur kas purvinesnė. Kukli Islos manta – ryšulys su šiek tiek maisto, virvė, nedidelis katiliukas ir kelioninis paklotas ant kurio dabar gulėjo – atrodė nepaliesti. Isla patikrino slaptą kišenę vidinėje kelnių pusėje ir ramiau atsikvėpė – pergamentas tebebuvo vietoje. Mergina visą naktį būdravo bijodama, kad kalnų kaukučiai nenušvilptų jos rakandų. Kvaili kaukučiai naktimis išlysdavo iš kalno gilumos ir rinkdavo viską, kas jiems atrodė naudinga ar tiesiog patiko. Tiesa, daugelį iš pavogtų daiktų jie paprasčiausiai išslapstydavo urvuose, taip ir nesumoję, ką su jais daryti. Nuolat keliaudama per kalnus, Isla dažnai su jais susidurdavo. Kartą vieną buvo net nučiupusi, bet paleido, neapsikentusi graudžių padarėlio aimanų ir cypimo. Dabar nepaleistų . Suvyniojusi paklotą, surišo jį virve ir, įsimetusi burnon džiūvėsį, lėtai jį kramsnodama, žengė iš olos.

Prieš akis atsivėrė status akmenuotas skardis, o kitoje jo pusėje stūksantis didžiulis kalnų masyvas tęsėsi kiek tik akys mato. Tas pats per tą patį... Užvertusi akis į dangų pagalvojo Isla. Žvilgtelėjusi į pergamentą ji patraukė siauru takeliu, vedančiu išilgai tarpeklio. Saulei kylant, šešėlis greitai bėgo uolėtu slėniu ir viską užtvindė geltona, rytinės saulės šviesa. Isla užsimerkė, giliai įkvepė ir įsiklausė. Jokio garso.. šie kalnai atrodo visai negyvi. Kažin, prieš kiek laiko šiuo takeliu paskutinį kartą ėjo žmogus? Paprastiems žmonėms čia nebuvo kas veikti - per šiuos kalnus nevedė prekybiniai keliai, juose nebuvo naudingų iškasenų, jų papėdese neaugo vešlūs miškai. Tačiau galbūt čia tikrai slypėjo tai, ko ieško Isla? Tiksliau ne Isla, o jos užsakovas.

Pamišėlis.

Tokia buvo pirma Islos mintis sutikus tą ekscentriškai apsirengusį senį. Puošniais, spalvotais iki šiol Islai neregėto pasiuvimo drabužiais apsitaisęs vyras prisistatė pirkliu iš pietų. Kalbėdamas dažnai šypsojosi ir linkčiojo. Ji nežinojo, nei kaip jis ją rado, nei iš kur pats atsirado, bet senis pasiūlė beprotišką sumą dimerų ir davė gerą avansą.
-Tykiuosi, šy suma padengs kelionės yšlaidas ir pasyruošimą mysijai. Mano mieloji, mes dedame į jus vysas vyltis. – senis šnekejo su ryškiu, bet Islai nepažįstamu akcentu.

Praėjusį pavasarį, kai jie susitiko, Isla buvo keblioje finansinėje padėtyje, tad nedvejodama priėmė pasiūlymą per daug neįsigilinusi į užduoties sąlygas.  Alamanas, toks buvo to keistuolio vardas, padavė jai ritinį su Teodromo bibliotekos atspaudu. Kiekvienas klientas atnešdavo ritinį su koordinatėmis, žemėlapiu ar instrukcijomis, tačiau Teodromo atspaudas buvo labai retas reginys. Dideli pinigai, vogti Teodromo pergamentai? Hmhm.. Įdomu. – Isla mėgo paslaptis. Išsivyniojusi ritinį,  jame rado primityviai nupieštą žemėlapį, kuris atrodė kaip dalis išplėšta iš gerokai didesnio piešinio. Rodės, žemėlapis vedė per kalnus, tarpeklį, kuris vis siaurėdamas pranyko kalnų masyve.  Vieta kur tarpeklis baigėsi buvo paženklinta uolą simbolizuojančia runa ir vienu vieninteliu žodžiu įmantriomis apvalainomis raidėmis: „Samadeus“. Isla, varčiusi ne vieną seną elemantinį veikalą, šio vardo nebuvo mačiusi. Tačiau nuojauta jai kuždėjo, kad po šiuo vardu slypi paslaptinga galia.

Jau nebetoli, tuoj viskas paaiškės.

Ilsa toliau traukė į rytus išilgai skardžio. Tarpekliui siaurėjant, skardis darėsi vis statesnis, o ir taip siauram keliukui liko dar mažiau vietos. Saulė jau buvo aukštai ir be gailesčio kepino keliauninkę. Ši užsispyrusi keliavo toliau nelėtindama tempo ir nekreipdama į kaitrą dėmėsio. Staiga Isla pastebėjo, jog priekyje, kadais atskilus dideliai uolai, nemaža kelio atkarpa nugarmėjo į prarają. Mergina sustojo ir atsiduso. Reikėjo taupyti jėgas misijai. Viskas gerai, čia tik menkniekis. Netoli, už kokių dvidešimties metrų priekyje, keliukas tesėsi toliau. Isla užsimerkė, susikaupė ir iškėlusi dešinę ranką dviem pirštais ore greitai nupiešė konstrukcinę runą. Ūmai, visi aplink esantys akmenys sukruto ir pradėjo deliotis į tvarkingą eilę priešais ją, sudarydami savotišką tiltą. Isla vikriai jį perėjo. Jai praėjus, akmenys vienas po kito nugarmėjo į prarają apačioje. Patyrusiai elemantei kaip ji, sukonstruoti tokį dalykėlį buvo vieni juokai, tačiau Isla kiek nerimavo dėl ateinančio darbo ir stengėsi tausoti elementinę energiją. Ją kamavo jauduolys – mergina visad jį jausdavo prieš Žadinimą. Bet šį kart ji nujautė, kad laukia kažkas ypatingo.  Alamanas, gudriai šypsodamasis labai miglotai nupasakojo savo tikslą.
-Mūms reikia paties dydžiausio iki šiol buvusio, jei raštai nemeluoja, taip ir būs. Šis žemėlapis jūs nuves iki Samadžio, vieno iš Senųjų.  Veskyte jį į vakarus, į aukštasias kalvas. Jei vyskas vyks pagal planą, jūs nebūsite pamiršta. Jūs ir tokie kaip jūs nebeturės lyndėti pogrindyje.
-Juk senieji titanai seniai išnyko? O šio vardo išvis nesu girdėjusi, net legendose... – abejodama pasakė Isla.
-Teodrymai labai byjojo, kad jei kas sužynos apie jo egzistenciją, kyls baisi sumaištis. Šymtmečius būvo pasakojama, kad senieji išnyko. Šys pergamentas būvo paslėptas saugiausiame bybliotekos požemyje. Bet aš tūriu labai gerų draugų Teodromo bybliotekoje. Yr labai gerų vagių. – senis vėl šyptėlėjo, o jo akys žaismingai sužibėjo.

Kaip pirklys, jis labai daug žino. Kas jei tai apgavystė, naujas inkvizitorių triukas siekiant išgaudyti paskutinius Prikelėjus? Senis, pamatęs abejonęs merginos akyse, atsiduso ir prasisagstė puošnų drabužį. Isla aiktelėjo išvydus Alamano krūtinę – ją žymėjo galybė mėnulio pjautuvą primenančių gilų randų. Esu mačiusi tokius randus, inkvizitorių kabliai palieka žymę visam gyvenimui.
-Tu – Prikelėjas?
Senis nusijuokė.
-Ne brangioji, aš netgi ne elemantas, ynkvizycija tardo ir paprastus žmones, jei jiems kyla įtarimų. - Jis pastebimai surimtėjo ir Isla pamatė po geraširdžio senuko kauke besislepiantį visai kitokį, galingą ir kupiną valios žmogų. - Būdamas jaunas padariau klaidą ir yšsydaviau. Yštrukęs yš ynkvizycijos nagų yškeliavau į pietus. Ylgam. Dabar grįžau ūžbaigti to, ką pradėjau kadaise. – Alamano akyse atsispindėjo ryžtas.

Isla susimaščiusi ėjo siauru keliuku. Ji buvo įpratusi būti viena. Visada viena... Net būdama mieste, apsupta tūkstančių žmonių ji jautėsi vieniša. Prikelėjai, Žadintojai, Budintojai... Tokie kaip Isla buvo vadinami įvairiai. Žmonės jų vengė, pagarbiai bijojo arba išvis netikėjo, kad jie egzistuoja. Tiesa, pastarieji buvo beveik teisūs. Teodrimų inkvizitoriai nuolat juos medžiojo ir visame pasaulyje jų buvo likę ne daugiau tuzino. O ir tie gyvi nuolat slapstėsi ir gyveno pogrindyje. Net tarp tokių pačių kaip ji, Isla neturėjo draugų. Dėl persekiojimo kiekvienas klientas ir net menkiausias darbelis buvo graibste graibstomas. Trapi, nykstanti Prikelėjų kasta buvo susipriešinusi kaip niekados. Isla girdėjo gandus, kad neseniai du Prikelėjai vardu Ibras ir Filesijus kilus vaidui dėl kliento surengė kruviną dvikovą. Paskalos sakė, kad Filesijus galėjo pasigailėti nugalėto Ibro, tačiau negailestingai jį pribaigė. Vienu konkurentu mažiau...

Dažniausiai Islos klientai buvo didikai. Nepasidalindamos įtakos ar turtų giminės viena ant kitos siundydavo nesuvaldomus ugninius ifritus, kerėplas žemės golemus ar sumaištį keliančias būtybes-audras tifonus. Per savo karjerą Islai teko dirbti su visais elementais ir žadinti pačias įvairiausias pabaisas išsibarščiusias margam pasaulyje. Šį kartą Isla jautėsi kitaip. Artėjant tikslo link, kažin kokia nematoma jėga ją vis labiau spaudė prie žemės tiek fiziškai, tiek emociškai. Ji jautė, kad ši vieta savyje slepia gaivališką pirmykštę galią. Islai ši galia kėlė baimę, tačiau kartu ir smalsumą.

Tarpeklis susiaurėjo tiek, kad beveik galėjai peršokti iš vienos pusės į kitą. Jau nebetoli. Jei Alamanas nemelavo, aš pirmą kartą prikelsiu titaną... Aš jaučiu, kad galiu tai padaryti. Pažadinti titaną... Aš? Isla? Ta kuri dar prieš kelis mėnesius turėjo elgetauti, kad prasimaitintų?
Praėjus paskutinį keliuko vingį, Islai prieš akis atsivėrė didžiulė akmeninė siena, kuria tarpeklis baigėsi. Įsižiūrėjusi įdėmiau keliauninkė pamatė, kad ši, maždaug dviejų šimtų metrų aukščio uola nebuvo panaši į kitus tarpeklio šlaitus, ji atrodė pernelyg lygi, tarsi kažkas milžiniškomis rankomis būtų specialiai ją nutašęs. Įėjimas į Buveinę turi būti netoliese. Einant arčiau, merginai atrodė, kad milžiniška siena vis augo aukštyn, kol visiškai uždengė besileidžiančią saulę. Isla pridėjo ranką prie dulkėto šalto akmeninio paviršiaus, ausyse ūžė, o aplinka tiesiog spragsėjo nuo visa supančios paslaptingos energijos.  Ranka braukdama per sieną ji užčiuopė gilią įpjovą akmenyje, kuri buvo visiškai padengta dulkėmis. Nusivaliusi purviną plaštaką į kelnes, Isla nupiešė vėjo runą ir stirpus gūsis nuvilnijo sienos paviršiumi, sukeldamas didžiulį dulkių debesį. Jam nusėdus, prieš merginą atsivėrė įmantriais išraižymais juodame akmenyje nusėtos gigantiškos dviverės durys. Žengusi atatupsta, Prikelėja perskaitė štai ką:

Samadi, milžine, galiūne. Mažasis akmeny. Kiek žemėj kūlių, kiek riedulių, tiek ir tavęs. Tu kalno širdyje, bet kalnas tau širdis. Ilsėkis kiek gali, kol žvaigždės krenta vis. Titanai dar nubus.

Samadis! Alamanas nemelavo. Žinoma, kas daugiau gali spinduliuoti tokią galią. Greičiausiai neišnešiu sveiko kailio... Velniop! Titane, aš ateinu... Trumpai padvejojusi Isla drebančia ranka nupiešė Svečio runą ir nusiuntė ją link Buveinės durų, nervingai laukdama rezultato. Staiga viskas aplink sudrebėjo - keldamos kurtinantį garsą durys pradėjo vertis, o Isla, saugodama galvą nuo iš viršaus krentančių akmenų vikriai smuko vidun.
2019-02-24 12:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-08 17:09
Damastas
Kuomet žmogus klauso ir girdi, štai tada atsiranda noras dalytis.

Kol neužmiršau: visiškai sutinku su nuostata, jog neturint aiškiai susiformavusių rašymo įgūdžių ir stiliaus pojūčio, apie kažkokias itin originalias idėjas nėra prasmės svaigti. Jeigu tokios ir atsiras, bus labai galia, nes jos bus neišvengiamai palaidotos, mat pilnaverčiam jų įgyvendinimui tiesiog pritrūks literatūrinių raumenų bei įrankių arsenalo. Geriausiu atveju, koks nors labiau įgudęs kolega, įžvelgęs idėjos perspektyvą, be jokio sąžinės graužimo pavogs ją, ir jeigu bus pakankamai gabus - transformuos, o tada, įvyniojęs į gražų, blizgų popierėlį, prakals už Premium kainą. Ir aš jo nesmerkiu. Aš pats taip daryčiau, nes šitaip "begėdiškai" elgėsi ir Šekspyras, ir Mocartas, ir daugybė kitų talentingų vagių. Kažkiek ironizuoju, bet tai yra tiesa.

Grįžtant prie komentaro, kurį buvau "nugnybęs", norėtųsi pažymėti, kad paprastai skaitant, dauguma suminėtų dalykų beveik nekrinta į akis, mat dėstoma rišliai ir nuosekliai, o tai ne tokia jau defaultinė savybė rašyke, kaip galėtume pamanyti. Tačiau mes visi turime daugiau mažiau žvitresnę akį. Ne paslaptis, dauguma norėtų kiek įmanu tobuliau atlikti tai, dėl ko čia susirenkame. Be to, siekiant rašyti ir jau rašant taip, kad net priekabieji neturėtų prie ko priekabiauti, žymiai išsiplečia rekomendacijų, automatiškai ir skaitytojų ratas. Prie to paties paminėsiu elementarią "teksto tvarkyklę" lengvai surandama gūglėje. Prieš publikuojant, pamėginkit įmesti norimą atkarpą - tikrai išgaudys daugumą žioplų klaidų. Kaskart stebiuosi kiek pats jų prasileidžiu labiau galvodamas apie istorijos eiga, nei apie gramatiką. Tai ugdo didesnę pagarbą savam tekstui. Ir neužkraunate adminų papildomais rūpesčiais nesusijusiais su esminiais dalykais.

Toliau. Jūsų pasakojimas pakankamai vaizdingas. Galbūt vietomis kiek pritrūksta aiškumo, bet iš esmės filmas nusipiešia beskaitant. Netgi veikėjų emocijos daugumoje yra logiškos ir suprantamos. Tiesa, jos nėra sudėtingos arba prieštaringos, kaip prašytųsi gilinant personažus. Iš to ir sekantis pastebėjimas jau pažymėtas viename iš komentarų - jūsų herojui trūksta "druskos" charakteryje. Užtenka kokio keisto įpročio, minties arba poelgio, kad ir smulkaus, bet duodančio mums pajusti individą. Pvz. nulupus kiaušinį ji neberia druskos, o meta ją į viršų ir kiek jos pataiko ant "patiekalo", tiek ir gana, nes taip darydavo jos tėvas, brolis, žuvęs mylimas ar panašiai. Kvailas pavyzdys, bet aš tyčia, jūs sugalvosit kur kas geriau. O dabar svarbu! Tai daryti būtina ne kažkelioliktoje dalyje, o išsyk. Ji mus turi sudominti ne kaip keliautoja iš A į B, bet kaip asmenybė. Čia ypatingai pabrėžčiau: labiausiai intriguoja ir charakterizuoja ne mūsų gerosios savybės, o trūkumai ir keistenybės. Kartoju dar sykį: TRŪKUMAI ir KEISTENYBĖS

:)

Dabar dar šiek tiek apie emocinį kūrinio koeficientą. Bendroje sumoje jau minėjau: gelmių nėra, bet ir ne plokščia. Turbūt tiek netgi užtenka šiam žanrui, bet sakingai duodant minėtos "druskos", vėlgi automatiškai plečiamas skaitytojų elektoratas. Vis dėlto atskleisiu, mano galva, emociškai silpniausią vietą. Paskutinėje pastraipoje: " Greičiausiai neišnešiu sveiko kailio, ai, bet px, einu...". Šiek tiek parodijuoju, tačiau tik norėdamas perteikti savus skaitymo pojūčius, ir tikiuosi autorius taip pat nusišypsos :)  Tai tipinė skubėjimo klaida. Šioje vietoje sunku patikėti pavojaus tikrumu ir atsiranda dvejonė, kuris yra melagis - personažas ar autorius. Man kaip ir aišku, kas čia labiausiai "prisidirbo", nes personažas nėra tiek "pažengęs", kad jau meluotų, be to lyg ir nėra prasmės. Patarčiau labiau išvystyti šią pastraipą, kad mes tikrai pajustume pavojų, herojaus dvejones ir desperaciją. Bet čia reikėtų įdėti darbo, nes negalima plėstis, turi būti greitos koncentruotos, bet TIKROS emocijos. Įsijauskit į savo personažą, kas jį vedą, ko bijo, kodėl neria į ugnį? Rašyti apie tai nereikia, bet jūs, kaip kūrėjas privalote tai žinoti. Mes kaip skaitytojai tai pajusime. Beje "trumpai padvejojusi" irgi skamba lengvabūdiškai.

Apibendrinant, turbūt pasikartosiu, kad jūs perspektyviai pasakojate savame žanre. Atsimenu skaitęs anksčiau, ir patvirtinu, kad progresas tikrai yra. Na ir pabaigai: nebesikankinkit su jau parašytom dalim, tegul jos paguli, pasiilsi. Eikit pirmyn, o kai užbaigsite, būsite vienu ar net dviem laiptais aukščiau ir tai ką dabar taisytumėt savaitėmis, atėjus laikui, padarysit per valandą.

Man patiko nagrinėti šį tekstą, šitaip atrandu ir sau netikėtų dalykų, pasikartoju kas užmiršta.

Dėkoju už galimybę pasisakyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-08 00:28
Nuar
Manau, kad Jūsų laukia sunkiausia dalis: kurti veiksmą. Kol kas abi dalys yra labiau foninės. Tai nėra blogai. Tačiau taip ilgai negali tęstis, kadangi bet kurio fantastinio kūrinio "varikliukas" yra veiksmas. Pabandykite veiksmą aprašinėti keliais būdais - vidiniu pojūčiu (nuovargis, dulkės, graužiančios gerklę, nemalonus lietus ir pan.) ir stebinti iš šono. Pagal tą antrąjį Jūs vis bandote kažką pateikti, tačiau tai apsiriboja tik judesio aprašymu. Būtina sąlyga - veiksmas privalo sukelti emociją skaitytojui. Sakykime gailestį, žavėjimąsi heroizmu arba kad ir kokiu netikėtu sumanymu.
    Kas pas Jūs tikrai gerai - tai, kad skaitote, o ne tik rašote. Tikrovėje, norint pramokti rašyti reikia pirmiausia išmokti skaityti. Jūsų fantazijos pasaulis yra kažkur matytas ar girdėtas, tačiau tai nėra blogai, jei sugebate sukelti skaitytojui emocijas.   
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 23:47
klimbingupthewalls
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 23:44
klimbingupthewalls
Dėl paties siužeto. Susidaro įspūdis, kad žaidimas turėjo įtakos. Arba perskaitytos panašios knygos. Bet kadangi aš knygų tokių ne, o štai žaisti yra tekę, tai man labiau žaidimo aprašymą priminė. Atpažįstama ir todėl kiek primena atpasakojimą, dienoraštį, bet ne ką nors tokio originalaus, nematyto. Kaip treniruotėms, žinoma, galimas ir toks variantas. Bet ateityje norėčiau idėjos. Nematyto daikto. 

O dėl aplinkos aprašymo, tai prisiminiau Selmos Lagerlöf tekstą. Vaikystėje visi praleisdavo aplinkos aprašymus, ypač kai tai nuobodūs kambarių apstatymai, dekoracijos, kurios neturi įtakos siužetui, tik kuria atmosferą, laikotarpį. Norėdavosi veiksmo. Bet kartą man pakliuvo Selmos tekstas, kuri ištisi puslapiai buvo gamtos aprašymas. Ir tai buvo taip nuostabiai užrašyta, kad net čia kažkur esu pasidėjusi ištisą gabalą kaip pavyzdį. Tai jeigu jau imiesi aplinkos, ji turi būti arba motyvuota, arba parodanti Tavo žodžio meistrystę. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 23:33
klimbingupthewalls
Atrodo, kad gal dar neradot žinučių, tik komentarus, tai dėl visa ko parašysiu ir čia – paskaitykite St Sebastiano patarimus jo dienoraštyje.
Pavyzdžiui čia >> 
Nebijokite bendrauti žinutėmis (vieną palikau Jūsų namuose).
Pasikvieskite pakomentuoti Nuar. Taip pat paskaitykite Fantastikos kūrinius, kurie publikuoti čia, prieš tai paspaudus filtrą Nuo geriausių.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 23:17
ArisMiskoVaikas
@Damastas ačiū už pastabas. Mėginsiu įsidėti galvon rašant ir taisant.
Žinoma tęskite, jei tik turite dar kokių įžvalgų! Į rašyk keliu tikrai ne patapšnojimui per petį gauti, o dėl objektyvaus įvertinimo ir vertingos kritikos, kuri padėtų žengti toliau, nes esu tik pradedantysis lyginant su didžiuma rašykų.

Visą malonumą iš esmės ir patiriu lygindamas savo senus tekstus su naujais ir stebėdamas kaip jie kinta. Iš pradžių galvojau, kad idėja kūriniui yra svarbiausia, tačiau dabar manau, kad svarbiausia yra sklandus tekstas ir pasakojimas. Bandau šį meną jaukintis po truputį, o kadangi idėjų nepervertinu, galiu neskausmingai įvertinti kritiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 21:43
Damastas
Šiaip jau – visiškai ne mano žanras, nekaitydavau net paauglystėj. Anksčiau čia būdavo nemažai fantasy gerbėjų, kurie galėtų deramiau įvertinti ką rašote. Mėgindamas pateikti nuomonę , turiu kažkiek prisijaukinti patį žanrą, taip sakant, įsijausti į gerbėjo kailį. Šitą fokusą visuomet atlieku, kaip pats norėčiau tikėti, objektyvumo dėlei.

Tai tiek to senobinio intro, ir arčiau reikalo. Kaip istorijų pasakotojas, jūs rašote palyginti kokybiškai. Gramatika - jau kitas klausimas. Ir čia aš nekalbu apie nosines, ilgąsias ir panašius kabliukus, o veikiau apie teksto suvaldymą ir gebėjimą maksimaliai tiksliai išreikšti mintis. Pvz.:

a) žodis "Pamišėlis" vienas atskiroje eilutėje atrodo lyg poskyrio pavadinimas, nors taip turbūt nėra;
b) pirmoje pastraipoje kažkodėl prilipęs sakinys "Suvyniojusi paklotą.." prašytųsi iš naujos eilutės – toliau sekantis tekstas irgi tinka į tą pačią temą/pastraipą;
c) "Netoli, už kokių 20m, priekyje.."  visų pirma – per daug nereikalingo tikslinimo. Atsirinkite svarbiausius du, o geriau vieną. Lengvinkite tekstą, užuot jį painiodamas atrodytų pravarčia papildoma info. Tas pat galioja ir apibūdinimas, būdvardžiams, epitetams, taip toliau. Beje, metrus mieliau keisčiau žingsniais arba sieksniais - turbūt nereikia atskiro paaiškino :)

Suminėjau tipinius dalykus, su kuriais siūlyčiau dirbti, nes tekste viena ar kita forma jų yra apstu. Pradėkite bent pagalvoti apie tai, o netrukus tai taps savaiminiu įpročiu rašant.

Dabar dėl senuko kalbos. Čia jau reiktų pačiam susigalvot kažkokią tarmybę. Blogiausia, kad ji negali būti dzūkiška, panvėžaiska ar tuteiša. Ji išties turi būti negirdėta. Manyčiau galėtų pasitarnauti koks kvailas šveplavimas, kaip to ilgaausio iš "Starwars" arba tyčinis žodžių sekos painiojimas, kaip Jodos iš ten pat, arba tų dviejų versijų samplaika, įterpiant kokį kvailą priežodį, kad dialoguose būtų atpažįstama be papildomo paaiškinimo kieno dabar tekstas. Visa tai patartina vartoti kuo saikingiau – ONYX, šiuo atveju, stipriai persistengia. Be to, šiam personažui nevertėtų leisti daug reikštis dialoguose, jie turėtų būti kuo trumpesni, koncentruoti, naudojami tik ten, kur jau reikia priminti personažo savotiškumą – kitaip rizikuojate išvarginti savo skaitytoją...

Tęsti ar jau gana ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 15:35
ArisMiskoVaikas
@klimbingupthewalls Ačiū. Pamėginsiu atskleisti daugiau motyvacijos. dėl laiko manau, kad galiu išvis neminėti tos saulės :).
Kai tik rasiu laiko, atsiųsiu Jums į Email pataisytą variantą, jei dar galioja tas pasiūlymas.

@ONYX skaitydamas Jūsų komentarus semiuosi akcento vingrybių :)
ačiū už pastebėjimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-07 09:12
ONYX
Niavartokite če 'fynansai' ir 'kariera'. A sinuko žadynas galietų labeu 'piarsiskatit' - nu nia ven trumpėji yr ilgėji balsei painijant a prydiadant yr koke tai papildama kalaryta

Nu a rašate jus vysai niablagai vot fantastyniam kantekste  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:29
klimbingupthewalls
Einant arčiau, merginai atrodė, kad milžiniška siena vis augo aukštyn, kol visiškai uždengė besileidžiančią saulę

Pabudo saulei dar nepradėjus kilti, o atėjo saulei nusileidus ir per visą dieną nieko neįvyko, tik kelios jos mintys užuominomis pasakančios apie apie gana smulkų įvykį – susitikimą ir gautą užduotį. Kam tą saulę reikėjo pakelti ir nuleisti dėl tokio nereikšmingo epizodo? Ne vieną dieną juk jau turbūt keliauja, o vis galvoja apie tą senį? 
Kokia turėjo būti jos finansinė padėtis, kad supratusi, jog neišneš sveiko kailio vis tiek ryžosi viekti. Turėjot atskleisti detaliau tai, jos būdą, situaciją, kodėl ji taip motyvuota.

Pasakojimas gana sklandus, bet.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:17
klimbingupthewalls
Suvyniojusi paklotą, surišo jį virve ir, įsimetusi burnon džiūvėsį, lėtai jį kramsnodama, žengė iš olos. 

keisti į

Suvyniojusi paklotą, surišo jį virve. Įsimetusi burnon džiūvėsį, lėtai jį kramsnodama, žengė iš olos. 

Kitaip atrodo, kad įsimetusi burnon džiuvėsį, paklotą kramsnodama išėjo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:15
klimbingupthewalls
išlysdavo – išlįsdavo, nes išlenda
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:14
klimbingupthewalls


Buvo šviesu, nors saulė dar nepatekėjusi. Atsisėdusi apsidairė: ola, kurią pasirinko nakvynei dienos šviesoje atrodė kur kas purvinesnė.


Tai diena, ar ne rytas, ar priešaušris?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:12
klimbingupthewalls
Tiesioginėje kalboje irgi brūkšniai rašomi taip –


-Tu – Prikelėjas? 
Senis nusijuokė. 
-Ne brangioji, 


turi būti:

– Tu – Prikelėjas?
Senis nusijuokė.
– Ne, brangioji, 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:08
klimbingupthewalls
ArisMiskoVaikas Na, negi visi rašykai atostogauja ar mano kūrinukas nevertas nė vieno komentaro? Cmon guys, aš čia tam, kad tobulėt - išmėsinėkit!


Išmokit rašyti brūkšnius. Jie rašomi taip – o ne taip -
Cmon guys  – reiktų rašyt pasvirusiai, o kreipinys atskiriamas kableliu.
Kad tobulėt – „kad“ su bendratimi nerašoma!

Rašykai užsiėmę poezijos mūšiu. Kantrybės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-06 22:03
ArisMiskoVaikas
Na, negi visi rašykai atostogauja ar mano kūrinukas nevertas nė vieno komentaro? Cmon guys, aš čia tam, kad tobulėt - išmėsinėkit!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-26 00:08
klimbingupthewalls
atsiųskite pataisyta versiją man el. paštu ir užrašysiu ant viršaus šitame
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-24 12:53
ArisMiskoVaikas
Radau nemažai naujų klaidų, atleiskite. ištaisysiu kai bus galima :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą