Grafomanija yra nesugebėjimo skaityti ir savikritikos trūkumo pasekmė. Geras skaitytojas niekada nenorės, kad jam pataikautų, atvirkščiai, jis nori būt nustebintas.
Visi čia kalba skaitytojui svarbui tas ar anas. Pamiršk skaitytoją, jei rašai, tai dėl savęs, ne dėl jo ir skaitytojas negali trukdyti tavo išraiškai. Skaitytojas reikalingas tik tam, kad tavo kūryba būtų reali, t.y. ji neliktų vien tavo mintyse, kažkam ją perskaičius ji įgauna savo gyvenimą. Tereikia žinoti ką nori išreikšti ir pasirinkti priemones, kurios labiausiai tinka tai išraiškai, tavo kūrybos išraiškai, o ne skaitytojo pomėgiams.
Netrukus upelis susiaurėjo ir ėmė tekėti taip stačiai žemyn, kad jo pakrante nebegalėjau eiti, o paskui tarp uolėtų krantų staiga pasuko link jūros ir apačioje išgirdau šnioščiantį aukštą krioklį. Tada išlipau iš lomos ir atsidūriau ant šilojais ir raudonais didžialapiais šakiais apaugusio skardžio. Apačioje pamačiau jūrą. Vaizdas kurį išvydau, buvo tokio neapsakomo grožio, kad nepajėgiau visko iškart suvokti. Mano žvilgsnis blaškėsi nuo namo prie salų, nuo balto pakrantės smėlio prie lygios žalios pievutės už namo, nuo ratu sukančių žuvėdrų prie blyškios atlasinės jūros ir snieguotų Skajos salos užkalnių viršūnių. Tiesiai po manimi, po stačiu viržiais ir geltonomis kalnų žolėmis apaugusiu šlaitu buvo platus žalias laukas, bemaž sala, nes iš dešinės tekėjo upelis, kuris čia darė žvilgančią pasagos pavidalo kilpą ir suko jūros link. Kur nebepriėjo upelis, lauką ribojo akmenuotas smėlėtas įlankos krantas. Gevinas Maksvelis
žinai kodėl cituoju? nes supratau dar vieną labai svarbų dalyką - vaizdas yra meditacija, hipnozė, išvedanti skaitytoją iš jo supančios aplinkos į tą kitą. kuo toliau skaitytojas yra, tuo ilgiau trunka, tuo daugiau ir detaliau reikia aprašyti, kad žengtų, eitų, pamatytų, persijuntų, o tada prasideda pasakojimas. jis turi užsimiršti.
Trijų taisyklių neužtenka. Reikia dar dviejų:
4. Mokėti įsiklausyti į kritiką.
5. Prieš pradedant rašyti ir apmąstant parašytą tekstą būti apsisprendusiam, pagal kokias taisykles rašysi - savo ar vietos kritikų?
Norint rašyti prozą reikia labai nedaug. Užtena laikytis šių trijų taisyklių:
1. Reikia turėti pasakotojo talentą.
2. Reikia gerai žinoti tai, apie ką nori rašyti.Kiek laisvesni čia fantastai ir visai laisvi humoristai
3. IŠ Ernesto Hemngvėjaus reikia išmokti taupiai naudoti žodžius.
Viskas labai paprasta. Bėda tame, kad retai kam duota visa tai turėti
Taip, jei tie įvadiniai pezalai tik tam, kad "reikia", tada tai yra ydinga tendencija, bet jei aprašymai (gamtos, aplinkos, laikmečio ar ko tik nori) yra tam, kad sukurtų atmosferą kūrinio veiksmui, prielaidą vienokiems ar kitokiems veiksmams, tai čia tik teigiama, ypač, jei autorius sugeba tai padaryti mesitriškai.
Tendencija pradėti ne tik kūrinį, bet ir kiekvieną jo dalį nuo gamtos/vaizdo pro langą/orų aprašymų, mano skoniui yra ydingas. MANO SKONIUI- pabrėžiu. Tačiau reikalinga esminė detalė, atmosfera ar aplinka apibūdinanti veikėjus, tuomet tegu :)
Ir neklauskyk Bevardžio aka Nameless nes jis tik apie apsipūtimą turbūt apsipūtęs ir terašo ;)
nėra vienos tiesos. yra rašytojų, kurie aprašo kambario detales per kelis puslapius, o kambarys niekaip rimčiau nesusijęs su siužetu. vieną kartą skaitytojas dar ištvers, antrą kartą tiesiog praleis, jeigu domisi būtent veiksmu. bet yra ir skaitytojų, kuriems reikia visko iki smulkmenų. jie rinksis tokį rašytoją ir džiaugsis jo turtinga kalba ir detalėmis. ir mėgausis užuolaidų aksomu. prie kokių save priskirtumėt ir kokių skaitytojų norėtumėt? paskutinį kartą kada leidau sau nepraleisti ištisų puslapių apie kalną buvo Selmos Lagerliof kūrinys. atvirkščiai tą kartą būtent tos detalės labai ir patiko, lyg pasaka. kodėl? atsakymą galima rasti. tai nebuvo lėkštas varginantis pasakojimas besimaugant tik savo kalba, tai buvo atskiras kūrinys lyg legenda. kai įprasmini aprašymą ir laikaisi tam tikro stiliaus visame kūrinyje, nesuklysi.
Manau, visai faina būtų aprašyti aukštą, sakuromis apaugusį kalną, kuriame stirkso uragano susmaigstytų tankų vamzdžiai, o vokiečiai pirmojo pasaulinio karo metais paliko 580 000 000 minų, dėl kurių kiekvienas haiku mylėtojas žino, jog pavasariais lestis į rytinę kalno dalį galima tik turint polinkį poetiškai išlėkti į dangų.
Taip, man aštuonuolika. Lietuvių mokytojas prievartaut gali tik visiškų nevykėlių smegenis, kuriem rūpi iš lietuvių kalbos išsivest 5-6. Be to, aš pats žinau ką man reikia daryti ir ko nereikia.
Jei egzistuotų konkretus atsakymas į tokio tipo klausimus, pasaulyje būtų vienas "tinkamas" romanas, o visi kiti būtų nurašyti kaip nevykę. Deja (o gal laimė), tokio atsakymo nėra, nėra ir tokio romano. Todėl mes kuriame. Ir nesiliausime kurę. Tik ne tam, kad atsakymą į tokius klausimus rastume, o tam, kad sukurtume kažką savo, kas savaip įtikintų skaitytoją, jog būtent taip ir ne kitaip turėjo būti parašyta.
Labai individualu ir manau nėra jokios formulės. Yra autorių, kurie tokius aprašymus pateikia labai sklandžiai, "skaniai" ir moka tobulai įlieti į vyksmą. Tuomet skaitytojui jie nesukelia jokių neigiamų emocijų.
Kiti autoriai yra "sausesni" ir ilgi aprašinėjimai įvelia skaitytoją į nesibaigiančią ilgų sakinių ir būdvardžių tiradą, kurios prasmė pasimeta ir iš esmės atstumia skaitytoją.
Taigi reiktu pradėti nuo to, kad išsiaiškinti, ar autoriui sekasi (kalbu ne apie mėgstu/ nemėgstu, tačiau apie gaunamą rezultatą) rašyti tokius aprašymus.
Kitas svarbus momentas - kiek tokie aprašymai svarbūs veiksmui ir/ ar minčiai atskleisti, nuotaikai sukurti.
O tiksliausia, manyčiau, būtų pačiam savęs paklausti, kiek tokių aprašymų aš norėčiau skaityti šio kūrinio apimtyje.