Pritrūksta man savęs

... o ateities, kad ir gražiausios,
Dieve, nežadėk –
KARE VISŲ IR SU VISAIS
pritrūksta man savęs.
Atrodytų, per šitiek metų
dar vis ant kojų, vis veiklus
ir sveikata iš rankų kirvio nepaleidžia.
Duok lauką, plūgą joms – priims ir padėkos,
pajutus šiltą lietų ant kaktos.
Ne gramais kūnas svorį kelia,
galėtų būti jo mažiau,
bet... ką tai reiškia:
„pritrūksta man savęs“?
Juolab, kuomet skanduojančius girdžiu:
– Oho! oho! Tai bent! tai bent!
jau regisi, kad visą šimtmetį
į savo kraują išsilydyti sumanęs.

Ir šit beldžiu į būtį truputį aukščiau,
kai neatrodo, kad save žinau
koks šiandien, vakar, bet kada anksčiau.

Raidelę mikroskopišką rašau,
kurios plika akim nepamatysi
ir pagalvoju:
apie ką jie šitaip tarti geba?
Į ką suskumba rodyti,
kaip į gyvenimą žmogaus?
Štai kad ir aš, savęs pažinti neišmokęs,
nejau kitiems suprantamesnis negu sau?