Liko toli

Tarp senų atminimų nuvytus nasturtos šakelė,
Lapuos dūla ir slepias jau ištisus metų metus,
Kai kadais išlydėjau tave aš į kelią,
Mes pravėrėm į ilgesį aitrų svajonių  vartus.

Slinko dienos, vyniojos lyg siūlai supintos,
Tarsi virvė tampri pakulinė, grėsmingai tvirta,
Veržė ranką kraujuojančią suodinas bintas
O už kluono tįsojo sutręšus medinė lenta.

Vakarykščiai klajokliai užkliuvo už sklidino indo,
Rūko dūmai iš aukuro seno, o pėdas nakty
Ten išmynė gyvi, kur kadaise gyveno
Tyruos vėjo ir laiko rausvų debesų apsupty.

Brėžė brūkšnius kiti, jie paseno, jų dienos išseko,
Kasnaktiniai sapnai iki pat prabudimo rytais,
Blausiai švietė spingsulė ir merkėsi akys,
Tu sakei man išeit ir nebūt dienomis su kitais.

Nežinojau kodėl ir nei karto tavęs nepaklausiau,
Nes vėlavo stoty traukiniai, išsisklaidė rimtis,
Vertėm laiko lapus, žvelgėm įkandin blausiai,
Kol toli liko dienos vienakės ir mūsų stotis.