Pro mano kūno taurės stiklą tu įeisi –
išpjautas horizontas deimantų rėžtukais
vertikalia šviesa į širdį, kai žaltvykslės
vilios geiduliuose paklyst ir protas blykčios,
kad valios spąstai atrišti, o taurėj sukas
neuronų spiečiai taip arti užginto vaisiaus.
Pulsuoja smilkiniai, pro stiklą pasimato
žalia ugnis – į žiedą traukiasi mažėja,
o ant bevardžio piršto vardas užrašytas.
Šs paklydimas kaip ir parašas – mažytis, –
paspendęs žiedą kviečia klystkelių kūrėjas
kilt fosforuojančia vėle į ignis fatuus.
Iš pelkių viešpaties akių lašai lyg ylos
prismeigia pėdas ir nebegali paimti
tos šnypščiančios ugnies pro horizonto arką.
Tu vaisių taurę sudaužai ir išsidarko
sapnų tikrovė į mirties pasaulio rimtį,
o horizontas į visas puses suskyla.
*Ignis fatuus – (lot.) pelkių ugnis