Pavidalai (noveletė)

    Prisidengus akis nuo akinančios saulės, įdėmiai apžiūrinėjau mirusią reptiliją. Tai ne šiaip sau driežas, tai robotas. Koja apverčiau ant pilvo. Taip, po galvos žvynais mažutis mygtukas. Iš pilvo išsitraukiau maišelį ir į jį įmečiau driežą. Dar žvilgtelėjau, ar turiu pakankamai pirštinių. Patogu savyje nešiotis visus reikalingus dalykus, juk nežinai, ko kada gali prireikti. Jokiam rūbe ar kuprinėje tiek nesugrūsi. Kuprinėje turėjau tik šaldytuvą, jame reptilija vos tilpo.
    Žingsniavau toliau palei upę, ir dėmesį patraukė kaspinais papuošta pintinė. Atsisėdau priešais ją ir susimąsčiau: kaip netikėta rasti savo pačios pavidalą. Plevena perregimas rožinis siluetas. Jis gyvas, nes pintinėje esantys vaisiai nepūva.
    Priguliau- gi ne kasdien randi pačią save. Upė čiurleno migdančiai. Apsilankiau daugybėje lygmenų, bet visuose upės ir žolė atrodė vienodai. Naudojama ta pati holograma? Matyt… Vaivorykštė irgi visur tokia pati. Ir lietaus kvapas... Kodėl reikėjo sukurti tiek daug panašių pasaulių? Matyt, kiekvienas kūrėjas norėjo sukurti savo pasaulį, taip kaip kiekvienas doras lietuvis namuose turi pastatyti savo eglutę prieš Kalėdas.
    Iš po akmens išropojo kažkoks padaras. Niekur dar tokio nemačiau- matyt, autorinis kūrėjo darbas. Bet kadangi neįmanoma sukurti ką nors, ko kitur nėra, ir šitas priminė nelabai vykusį plagiatą. Pažiūrėjo į mane išsprogusiomis akimis ir nušleivojo savais keliais. Ir iš kur gyvūnai žino, kur jiems eiti, ką veikti? Žmogus, matyt, ne  gyvūnas todėl, kad jis nemoka gyventi be taisyklių ir instrukcijų. Ir nors be rėmų, suteikiančių iliuzinį saugumą, žmogus negali, jis būtinai viskam priešinasi ir rodo nepatenkintą veidą. Kitaip nemoka.
    Atrodo, buvau užsnūdus. Mėšlungis sutraukė kairę koją? Ne, visgi ne mėšlungis. Blauzdoje nemaža skylė. O kur mano apsauginis? Na jo, sėdi, kojas į vandenį įmerkęs ir nieko aplink nemato... Švilptelėjau. Atbėgo. Rūsčiai pažiūrėjau (kas man beliko?). Žmogus ar ne žmogus- silpnybių pilna skrynia. Išsitraukė įrankių dėžę, tvarsčių… Nusisukau. Nuobodu. Turbūt neturiu vietos, kuri bent kartą nebūtų remontuota.
    Kai prabudau, blauzda buvo tvarkingai apvyniota, o mano apsauginis… Žinoma, jis sėdėjo ant kranto ir žiūrėjo į vandenį. A, šalia manęs gulėjo užtvatintas smailiasnukis driežas, matyt, skylė- jo darbas. Na, kad ir po laiko, bet darbas padarytas.
    Jau temo, gėrėjausi ilgėjančiais medžių šešėliais ir mąsčiau, kad reikėtų išsitraukti palapinę. Staiga vienas šešėlis sujudėjo ir pasuko manęs link. Dar vienas mano pavidalas? Malonus netikėtumas- dieną jo nebūčiau pastebėjus. Žvelgiau į plevenimą ir šypsojausi. Staigmenos yra gėris.
    Vieni mūsų pavidalai išlenda dieną, kiti atsliūkina naktį, treti šnabžda  į ausį… Ir kas sakė, kad mes vieniši?