Rašyk
Eilės (71596)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš iškart pastebėjau jo akis. Jos buvo kupinos liūdesio ir aštrios gėlos. Žmogus buvo pagyvenęs, gal net, sakyčiau, senas. Viena ranka jis glamžė lietpalčio kraštą, kitoje spaudė lazdos galvą. Prisėdau šalia ant suolo. Tebežiūrėdamas tiesiai, vyras tarė (lyg man, lyg sau):
– Kaltė yra toks baisus jausmas... Ji baisiausia tada, kai net nežinai, ar esi kaltas...
(Žmogus pasisuko mano pusėn, tarsi panūdęs pritarimo savoms mintims, ir, pamatęs mano nuoširdų susidomėjimą, tęsė toliau.) Ta moteris buvo lyg naktinė plaštakė – atskrisdavo ir išskrisdavo... O praėjus aštuoniolikai metų sužinojau, kad turiu sūnų, mano sūnų, ir jis užaugo invalidų namuose... Negalėjau patikėti, kaip mano sūnus galėjo ten atsidurti... Nubėgau pas tą moterį, kračiau ją tol, kol prisipažino, kad abortą daryti buvo per vėlu, ji pagimdė, pamatė, kad vaikas neįgalus ir atidavė jį į prieglaudą. Nuvažiavau ten, ir kai pamačiau tą jauną žmogų, kuris yra mano sūnus (supranti – mano sūnus), suluošintą motinos sprendimo ir gyvenimo, sukniubau be sąmonės. Gydytojai mane suprato, užjautė, aišku, pasakė, kad mamos ir tėčio meilė galėjo padaryti stebuklus ir užauginti normalų žmogų. Galėjo... Toks baisus žodis. Galėjo...
Niekaip nesuprantu, kodėl tokia dalia ištiko mano sūnų. Daugybę metų negalėjau žiūrėti į moteris, ant rankų laikančias vaiką – mane ištikdavo isterijos priepuolis. Dešimtis, šimtus, tūkstančius vaikų laiko mamos rankos, o manęs jos nelaikė. Ne, mano mama buvo gyva, ji netgi gyveno tuose pačiuose namuose, bet mane augino auklės ir joms buvo uždrausta mane imti ant rankų, glostyti, guosti, girti. Trys G: glostyti, guosti, girti. Kuo užauga žmogus, vaikystėje negavęs šių trijų G? Tokiu, koks esu dabar aš. Aš – tas, kurio sūnaus taip pat niekas neglostė, neguodė, negyrė...
Turbūt niekada neužmiršiu žvilgsnio, kuriuo į mane žiūrėdavo tėvas: kaip į nusikaltėlį, kurį būtina bausti. Griežtai bausti. Buvau tik mažas berniukas, o turėdavau stovėti įsitempęs lyg alavinis kareivėlis ir išklausyti visas pastabas. Pastabų būdavo daug, pavargdavau stovėti ir klausytis. Tėvas iškart pajusdavo mano susilpnėjusį dėmesį ir jį sugrąžindavo antausiu.
Kai paskutinį kartą mačiau tėvą, jo akys buvo užmerktos. Ant kaktos buvo uždėtas baltas audeklas, kad paslėptų kulkos žymę. Stovėjau prie karsto lyg alavinis kareivėlis, nes kitaip nemokėjau. Stovėjau tol, kol karstą išnešė...
Man jau buvo dvidešimt vieneri metai, todėl drįsau pasakyti motinai, kad išsikraustau ir kad noriu pasiimti penkiametę sesutę. (Ją taip pat augino auklės.) Motina teikėsi į mane pasižiūrėti ir ranka parodė į duris. Nuėjau į sesers kambarį ir ją paėmiau ant rankų. Mergaitė išpūtė nustebusias akis, o auklė rankomis susigriebė už galvos. Ateidavau dažnai, nešiodavau sesutę, žaisdavom sode ir, aišku, bardavausi su motina. (Mama aš jos niekada nepavadinsiu.)
Taip, tėvai pasirūpino visapusišku mano lavinimu, nes privalėjau atitikti tobulybės standartus. Baigiau mokslus, tapau mokslininku, inžinieriumi, buvau vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jei pamatydavau moterį, laikančią vaiką ant rankų, ar tėtį, vedantį už rankutės vaiką, man prasidėdavo isterijos priepuolis.
Pavydėjau vaikams, kurie turėdavo šuniuką. Būdavo, parsinešu iš gatvės katytę, o ją už pakarpos išmesdavo lauk. Matydavau, kaip tėvo draugai savo sūnums dovanodavo žirgus (tėvas neturėjo nekilmingų ir neturtingų draugų), prašydavau tėvų, jie apsimesdavo, kad negirdi. Svajonėse matydavau save ant juodo žvilgančio ristūno. Reikėjo pinigų, daug pinigų, kad mano svajonė taptų realybe, todėl aš negalėjau atsisakyti man pasiūlyto darbo. Darbas buvo išskirtinis. Reikėjo pagaminti kankinimo priemonę kaliniams, kuri, reikalui esant, galėjo įvykdyti mirties bausmę. Braižiau ištisas savaites ir sukūriau. Paskui ištisus mėnesius savo kūrinį tobulinau, betobulindamas įsimylėjau. Tai buvo kuprinė, pritvirtinama prie kalinio nugaros. Toje kuprinėje sumontuotas sudėtingas, tačiau nesunkus prietaisas, atliekantis savo funkciją – nuodyti ir, reikalui esant, nužudyti.
Už pirmąjį atlyginimą nusipirkau žirgą. Juodą.
... Prieš mane stovėjo kalinės tėvas. Nedidelio ūgio plikas žmogus rudomis akimis. Prašė pasigailėti dukros. Maištinga paauglė, na, pavogė šį tą, bet ji nėra tikra nusikaltėlė. Gal galėčiau merginą užtarti prieš viršininkus, jis girdėjęs, kad su jais gerai sutariu. Stovėjau prieš vyrą lyg alavinis kareivėlis ir už rašomojo stalo mėginau paslėpti drebančias rankas. Stovėjau ir tylėjau.
Pats įjungiau tai merginai sunaikinimo programą. Mano tėvas dėl manęs Niekada Nieko Nebūtų Prašęs. O dar – pasigailėti. Bespausdamas mygtuką jaučiau tėvo delną, skeliantį man antausį...
... Sėdėjau sustingęs, bijodamas kvėpuoti. Žmogus pažiūrėjo į mane (tik neatrodė, kad mane mato) ir paklausė: „ar ir tu manai, kad aš kaltas?“
Nežinojau, ką atsakyti, nes istorija sušaldė mano liežuvį...

2019-02-08 14:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-12 21:27
Damastas
Nagi pažiūrėkime atidžiau: pirmasis veikėjas netyčia pastebi senolio akis, netyčia prisėda šalia, visiškai netyčiom senolis nusprendžia atverti širdį absoliučiai nepažįstamam žmogui. Ar ne per daug atsitiktinumų? Ar nebūtų finalinė emocija stipresnė išsirišus, kad personažai turi ne vien atsitiktinę sąsaja, kad jų susitikimas visai nebuvo toks jau netyčinis?

Serialo kokybė visuomet priklausys nuo to, kaip sudėliosite siužeto akcentus, detales :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 22:11
Vaisgamta
Damastas, na taip, tada jau būtų kaip serialuose :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 18:09
Damastas
Jeigu pirmsis pasakotojas finale kažkaip susisietų  - tarkim, pasirodytų beesąs anas nurašytas kadaise sūnus - nukaltume mažiausiai du ilgaausius tuo pačiu šūviu, o kūrinio struktūra įgautų daugiau logikos.
Pagalvokite ar skliaustai reikalingi, kur skliaudžiate :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 23:04
Vaisgamta
ONYX, tai buvo mano pirmasis bandymas rašyti fantastiką :) Pirmasis blynas visuomet būna pirmasis- kad ir pridegęs, bet autoriui visada skaniausias :) Tai vienintelis mano kūrinėlis, kuris parašytas būtent taip. Vėliau daug eksperimentavau. Sakyčiau, ši mano noveletė truputį Biliūniška :) Sunku išvengti mėgstamų autorių įtakos :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 22:36
ONYX
Yr jus manate kat venas pasakatajas dubliojantis kyta ira pagrystas spriandymas kurinije?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 22:23
Vaisgamta
ONYX, taip dažnai, kad jau išmokau rašyti be klaidų ir sudėlioti visus kablelius į vietas. :) Vien novelečių parašius daugiau nei šimtą. Eiles rašau nuo 8 m., prozą nuo 13, scenarijus nuo 16-os. Ir vis dar ieškau savo stiliaus, savo raiškos. Mažai rašiau tuo metu, kai teko skaityti ir taisyti svetimus darbus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 21:16
ONYX
Tek miatų kuribinis kialias galyma tyk pavidieti. Yr dažnaj jus rašate?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 15:43
varna
priepUOlis*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 15:01
varna
Fantastikos noveletė? Perskaičius antrąją supratau, koks tai žanras, ten be priekaištų (subj). Šią vertinčiau taip pat kaip pakomentavo cerera. Isterijos priepolis gatvėje išvydus nešamą ar  vedamą už rankos vaiką?..Nebent tas priepolis stipriai nepasireiškia išoriškai ir tik žaibuoja viduj, kitaip tai neįtikina. Gal užtektų paminėti, kad apimdavo "vidinė isterija"? Taip pat vienintelis fantastikos elementas - kuprinė - kiek per silpnas, neatsveria realistinės visumos, o norėtųsi, kad bent pabaiga smogtų stipriau į smegenis, 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 15:01
led Vacanse
tris žodžius sužinojote , o valios juos įjungti nepajėgėte surasti...
liūdna nemeilės istorija
  gan sklandžiai papasakota
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 13:10
Vaisgamta
Tiesa, ačiū už idėją knygai- galima ją daryti kaip juodraštį ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 11:29
Vaisgamta
Nuar, dabar visi žmonės įpratę prie geros literatūros.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 23:27
Nuar
Sakote, keturiasdešimt kūrybinių metų. O tai kodėl įkėlėte nesutvarkytą tekstą? Juk tikrai geriau už mane žinote, kaip rašoma "iš naujos eilutės". O gal, po keturiasdešimt kūrybos metų vieša literatūrinė erdvė atrodo tokia nereikšminga, o skaitytojai visiškai nesvarbūs, jog galima nesilaikyti įprastų reialavimų?
    Yra tokia fantastikos kryptis, kai rašoma "ant ribos", tai yra su minimaliais fantastikos elementais, koncentruojant dėmesį į realybę. Deja, šiame tekste šio sprendinio nėra, kaip kol kas nėra ir jokios užuominos į fantastiką. Vienoje vietoje, tarytum, šmėkšteli vaiko prisiminimai apie girdėtos pasakos vaizdinius. Tačiau to maža, kad kūrinys būtų priskirtas šiam žanrui.
    Jaučiamas įgūdis rašyti, kadangi mažame tekste pavyko atskleisti ir mintį ir detalių gausą. Tačiau to nepakanka. "Rašyko" skaitytojai yra įpratę prie geros literatūros. Todėl toks kūrinys nelabai stebina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 21:47
Vaisgamta
Ar pasakojimas turi būti baisus? O gal prie kompiuterių sėdintys žmonės jau taip atbuko, kad jiems reikia kažkokių itin ryškių emocijų? Tai tik vieno žmogaus gyvenimas. Jo istorija. Tai mano apskritai pirmasis fantastinis kūrinys, užrašytas 2015 m. Gal kad pirmas, man brangus :)
Ačiū, kad įžvelgėt, jog pasakoti moku- per 40 kūrybinių metų to išmokau, matyt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 18:30
sesė mėta
Hm, dabar bandau sugalvoti šitam kūriniui fantastiką. Įsivaizduoju, kad tos auklės augina kažkokius super karius/klonus organų paėmimui/antžmogius kažkokiom užduotim atlikti... Nu kažkokią atskirą žmonių grupę? Čia distopinė visuomenė?
O šiaip sutinku su sakančiais, kad pasakoti mokate, bet šitas tekstas pasirodė lyg su potencialu, bet neišbaigtas: tas sūnus invalidas lyg tarp kitko, tas pasakotojas-priėjęs prie suoliuko irgi toks nelabai reikalingas, 3 G ne tiek kad nepagrįstos, bet ir nepasiteisinusios. Pasiskaitykite apie senovinius psichologinius eksperimentus, kai prieš visas etikos normas augino vaikus (arba bezdžionėles) be jokio teigiamo kontakto. Gautųsi tikrai kažkas baisesnio negu šitas mielas senukas pasakojantis savo liūdną istoriją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 17:43
Vaisgamta
Pasigesta fantastikos? Na, mano kūryba savotiška. Šita novelė ilgiausia, kitos, kurias įdėsiu kitomis dienomis, gerokai trumpesnės, tinkamos skaityti telefone, važiuojant troleibusu :) Gyvenimas trumpas, noveletės dar trumpesnės :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 16:56
klimbingupthewalls
juodraštinis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 16:52
cerera
Ai, dar norėjau pasakyt, kad asmeniškai sunkiai įsivaizduoju, kaip kažką ištinka isterijos priepuolis kaskart, kai pamato motiną su kūdikiu ant rankų ar tėvą, vedantį vaiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 16:47
cerera
Sklandžiai, vaizdingai ir labai jautriai pasakojate.
Tik vienas bet: patalpinimas fantastų skyrelyje nėra privilegija, suteikianti teisę nesilaikyti elementarios logikos. Tai mokslininkas, inžinierius, bausmės vykdytojas (pats nuspaudė mygtuką) ar kalėjimo viršininkas, kas gi jis, po galais, toks? Visų galų meistras?
Dar įdomu, kokia tų 3 G prasmė? Kodėl ta motina nusprendė būtent taip? Ką ji tuo norėjo pasiekti? Tėvo motyvas bent jau miglotai suprantamas: tikėjosi besąlyginio paklusnumo. Tikriausiai. O ko tikėjosi motina? Antžmogio?
Ir pasigedau pačios fantastikos. Žudančios kuprinės gal kiek mažoka, sakyčiau...?
Tai čia šiaip, subjektyvūs pasvarstymai. Pasakojate Jūs, kaip jau minėjau, sklandžiai ir visa kita.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą