Trys žodžiai

Aš iškart pastebėjau jo akis. Jos buvo kupinos liūdesio ir aštrios gėlos. Žmogus buvo pagyvenęs, gal net, sakyčiau, senas. Viena ranka jis glamžė lietpalčio kraštą, kitoje spaudė lazdos galvą. Prisėdau šalia ant suolo. Tebežiūrėdamas tiesiai, vyras tarė (lyg man, lyg sau):
– Kaltė yra toks baisus jausmas... Ji baisiausia tada, kai net nežinai, ar esi kaltas...
(Žmogus pasisuko mano pusėn, tarsi panūdęs pritarimo savoms mintims, ir, pamatęs mano nuoširdų susidomėjimą, tęsė toliau.) Ta moteris buvo lyg naktinė plaštakė – atskrisdavo ir išskrisdavo... O praėjus aštuoniolikai metų sužinojau, kad turiu sūnų, mano sūnų, ir jis užaugo invalidų namuose... Negalėjau patikėti, kaip mano sūnus galėjo ten atsidurti... Nubėgau pas tą moterį, kračiau ją tol, kol prisipažino, kad abortą daryti buvo per vėlu, ji pagimdė, pamatė, kad vaikas neįgalus ir atidavė jį į prieglaudą. Nuvažiavau ten, ir kai pamačiau tą jauną žmogų, kuris yra mano sūnus (supranti – mano sūnus), suluošintą motinos sprendimo ir gyvenimo, sukniubau be sąmonės. Gydytojai mane suprato, užjautė, aišku, pasakė, kad mamos ir tėčio meilė galėjo padaryti stebuklus ir užauginti normalų žmogų. Galėjo... Toks baisus žodis. Galėjo...
Niekaip nesuprantu, kodėl tokia dalia ištiko mano sūnų. Daugybę metų negalėjau žiūrėti į moteris, ant rankų laikančias vaiką – mane ištikdavo isterijos priepuolis. Dešimtis, šimtus, tūkstančius vaikų laiko mamos rankos, o manęs jos nelaikė. Ne, mano mama buvo gyva, ji netgi gyveno tuose pačiuose namuose, bet mane augino auklės ir joms buvo uždrausta mane imti ant rankų, glostyti, guosti, girti. Trys G: glostyti, guosti, girti. Kuo užauga žmogus, vaikystėje negavęs šių trijų G? Tokiu, koks esu dabar aš. Aš – tas, kurio sūnaus taip pat niekas neglostė, neguodė, negyrė...
Turbūt niekada neužmiršiu žvilgsnio, kuriuo į mane žiūrėdavo tėvas: kaip į nusikaltėlį, kurį būtina bausti. Griežtai bausti. Buvau tik mažas berniukas, o turėdavau stovėti įsitempęs lyg alavinis kareivėlis ir išklausyti visas pastabas. Pastabų būdavo daug, pavargdavau stovėti ir klausytis. Tėvas iškart pajusdavo mano susilpnėjusį dėmesį ir jį sugrąžindavo antausiu.
Kai paskutinį kartą mačiau tėvą, jo akys buvo užmerktos. Ant kaktos buvo uždėtas baltas audeklas, kad paslėptų kulkos žymę. Stovėjau prie karsto lyg alavinis kareivėlis, nes kitaip nemokėjau. Stovėjau tol, kol karstą išnešė...
Man jau buvo dvidešimt vieneri metai, todėl drįsau pasakyti motinai, kad išsikraustau ir kad noriu pasiimti penkiametę sesutę. (Ją taip pat augino auklės.) Motina teikėsi į mane pasižiūrėti ir ranka parodė į duris. Nuėjau į sesers kambarį ir ją paėmiau ant rankų. Mergaitė išpūtė nustebusias akis, o auklė rankomis susigriebė už galvos. Ateidavau dažnai, nešiodavau sesutę, žaisdavom sode ir, aišku, bardavausi su motina. (Mama aš jos niekada nepavadinsiu.)
Taip, tėvai pasirūpino visapusišku mano lavinimu, nes privalėjau atitikti tobulybės standartus. Baigiau mokslus, tapau mokslininku, inžinieriumi, buvau vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jei pamatydavau moterį, laikančią vaiką ant rankų, ar tėtį, vedantį už rankutės vaiką, man prasidėdavo isterijos priepuolis.
Pavydėjau vaikams, kurie turėdavo šuniuką. Būdavo, parsinešu iš gatvės katytę, o ją už pakarpos išmesdavo lauk. Matydavau, kaip tėvo draugai savo sūnums dovanodavo žirgus (tėvas neturėjo nekilmingų ir neturtingų draugų), prašydavau tėvų, jie apsimesdavo, kad negirdi. Svajonėse matydavau save ant juodo žvilgančio ristūno. Reikėjo pinigų, daug pinigų, kad mano svajonė taptų realybe, todėl aš negalėjau atsisakyti man pasiūlyto darbo. Darbas buvo išskirtinis. Reikėjo pagaminti kankinimo priemonę kaliniams, kuri, reikalui esant, galėjo įvykdyti mirties bausmę. Braižiau ištisas savaites ir sukūriau. Paskui ištisus mėnesius savo kūrinį tobulinau, betobulindamas įsimylėjau. Tai buvo kuprinė, pritvirtinama prie kalinio nugaros. Toje kuprinėje sumontuotas sudėtingas, tačiau nesunkus prietaisas, atliekantis savo funkciją – nuodyti ir, reikalui esant, nužudyti.
Už pirmąjį atlyginimą nusipirkau žirgą. Juodą.
... Prieš mane stovėjo kalinės tėvas. Nedidelio ūgio plikas žmogus rudomis akimis. Prašė pasigailėti dukros. Maištinga paauglė, na, pavogė šį tą, bet ji nėra tikra nusikaltėlė. Gal galėčiau merginą užtarti prieš viršininkus, jis girdėjęs, kad su jais gerai sutariu. Stovėjau prieš vyrą lyg alavinis kareivėlis ir už rašomojo stalo mėginau paslėpti drebančias rankas. Stovėjau ir tylėjau.
Pats įjungiau tai merginai sunaikinimo programą. Mano tėvas dėl manęs Niekada Nieko Nebūtų Prašęs. O dar – pasigailėti. Bespausdamas mygtuką jaučiau tėvo delną, skeliantį man antausį...
... Sėdėjau sustingęs, bijodamas kvėpuoti. Žmogus pažiūrėjo į mane (tik neatrodė, kad mane mato) ir paklausė: „ar ir tu manai, kad aš kaltas?“
Nežinojau, ką atsakyti, nes istorija sušaldė mano liežuvį...