Dabar užteks

Jam skirta augti, o man – mažėti Jn 3, 22-30

Tau skirta augti man mažėti metas
tu žalias daigias perskrodęs laikus
aš susitraukiu ir kelius pametęs
pats liksiu tarsi popierius blankus

trumpai esu po to ilgai nebūsiu
varvekliai... net ir tie laikys ilgiau
dalysim laiką duonriekiu per pusę
ką nutylėjau ko nepasakiau

o kartais viskas paprasta ir aišku
kad pas tave sugrįšiu jau ne aš
sugrįšiu balandžiu sugrįšiu laišku
kurį vėlyvą popietę atneš

bus mano kūnas žodžiai ir jaustukai
dar bus kalba kaip vėjas paprasta
gal jos pasaulis augdamas pritrūko
o gal tai tik tylėjimo nata

esu kaip sniegas – jo kasdien mažėja
kasdien daugiau atsiveria žolės
tarytum nė nebūtume išėję
tarytum ir be mūsų dar galės

ištverti vienišumą savo niūrų
du žmonės tik žiūrės bet nematys
kad vėl dangus šį vakarą prakiuro
kad metais  vėl paseno jaunatis

tau skirta augti – traukiuos pats savaime
šagrenės oda traukias kaip ir mes
mes lengvą vėją ir vadinom laime
dabar užteks. užberkime žemes.