Rašyk
Eilės (71895)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Virtuvėje prie stalo

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


A, B ir J. (jotas) dažniau vis trijule, vis trijule. Į atskirus pasitarimus jiems rinktis nėra prasmės, tačiau išimtys ir trijulės veikloje galioja. Buvau sugrįžęs iš Naujininkų poliklinikos ir nusprendęs minutę snūstelėti, kai išgirdau jas, susiėjusias į gimtų namų nuotrauką. Namai tušti, kad nors pastauk vilku. Po kambarius nesidairė. Susėdo virtuvėje prie stalo, prie kurio ankstesniais laikais susėsdavusi visa Vinco Ir Stefos Karlonų šeimyna: jie du, dvi seserys ir aš su broliu. Atsiradus anūkams, ir jie gebėdavo kas kaip – kas ant vienų kelių, kas ant kitų, kas dar kaip – įsisprausti prie stalo. Tačiau jeigu atsitikdavo, kad kažkas pasijausdavo nekaip, neprašmatniai, tuomet pasiėmusi dubenį ir šaukštą, atsikėlusi nuo galustalio, motina ateidavo prie krosnies:
  – Man visur gerai. Nepaisykit, nepaisykit manęs, – sakydavo ji.
  Dabar gi prie stalo buvo A, B ir J. (jotas), o stalas regėjosi tuščias, tuščias. Virtuvės tiek, kad joje dvi krosnys – viena didelė, kaip garvežys, kita mažesnė – kvadratu į viršų iki pat lubų pakelta (pečiukas), dūmams išsibūti, turintis bendrą kaminą su krosnimi – garvežiu. O raidžių trijulė, girdžiu, jau šneksi, ir ne taip, kad bet kaip.

A.
Nors ir prie stalo sėdime,
kaip jau seniai,
bet suprantu, kad džiaugsmo ne per daug –
atšalę krosnys ir namai,
tačiau erdvė dar vis po lubomis,
stiklai langų neišdaužti
nuo vyrių durys nenukeltos.
Garbė namams, kurie ant savo pamatų.
Garbė paveikslams palubės.
Dievų dar daug,
išmokusių užmarštyje gyventi,
kaip ir voratinklių, apaugusių šventybes.

Nežeminu lemties, kad šitaip atsitinka.
Ir nežinau, kodėl taip reikia baugiai tarti,
parodant į tave:
„Mirtie, tu visuomet šalia.
Šaunuolė tu esi,
Tu – Dievo parankinė pirmutinė. “

O iš tiesų ir man taip tarti nedrąsu
(Be akinių gyventi patogiau)
Sakykite, nuo ko pradėsim, B ir J (jotai) –
nuo karo ar taikos?

J. (jotas)
Man regisi, kad toks dalykas
ne kažin kaip svarbus.
Mat ir kare išmokstama gyvenimo
kurį ir Viešpats laimina,
kuomet žinai, tiki: tokio manęs
mirtis kliudyt negali.
O taiką neretai, deja,
į pragarą įbugdome...
Ir ką tuomet daryti?
Šauki, kvieti – ateiki, prapultie,
bet ji – ne krust!
Net mirti tau neleidžia.

B.
Ir vis dėlto, ištikimybę reikia ginti.
Aš čia kalbu apie lapelį kalendoriaus.
Jie, sieniniai, labiau man prie širdies
Taip ne todėl,
kad popieriaus jiems reik mažiau.
Galėtų būti tiek, kiek paklausa diktuoja,
net jeigu tektų knygą sutalpinti.
Taip atsitikę, kad nėra pagundos
po pakampes svetur dairytis
ir verkauti: protinga taip, ar – ne.
Išsenka laikas iš žmogaus,
betgi ir medis nuo šaknų nutrūksta.

A.
Mieloji B, nebūkim plepės
Atmintyje vienodai parašyta –
knyga jau baigėsi. Nebus.
Viršum galvų kaip baltas debesėlis,
puošni ji kaip bažnyčia plaukė.
Nebuvo kam ateiti,
bent jos šventoriuje kepurę nusikelti,
jau nekalbu apie žegnonę
poezijos ar prozos eilute.
Tačiau atlikti išpažinti,
gal būt dar nevėlu.

J. (jotas)
Man nejauku, kad atsitiko taip...
kai negaliu į viešumą ištarti,
kad tai, ką žinome dabar
ir ryt, poryt reikės žinoti.
O juk atėjome iš Abėcėlės čia.
Nejau tik tam, kad štai
kai prireikia nukelti knygą nuo dangaus
dėkingai apkabinant baltą debesėlį,
kažkur pradingstame –
esą, niekus vėl kalbina pranucis,
Neskaudinkim ausų. Tegu.
Gražu, kaip akimis atmerktomis
žmogus išvaikščioja sapnus.

(po apsisprendimo pauzės)

Sau karą į rankas imu.
Prašau išgirsti: karą SAU
ir netikiu, kad tai kas buvo,
reikštų – nugalėtą...
Galbūt tik paprašyta
gyventi padoriau.
Juk iš Alfabeto, iš Abėcėlės
čia atėjome...
padėti žmogui dvasioje ir kūne būti juo...

B.
Aš irgi karą į rankas imu,
bet nemanau, kad tik raide
pasaulį privalau išmokti.
Ne kirvis – karas man,.
ne šautuvas ar granata;
aš savo karą dar tik mokausi
ir nežinau, kokį pasaulį juo gimdysiu..

A.
O aš maniau, kad gal taiką ateis į sielą.
Neužsimirškime –
pavargsta juk ir Dievas.
Prisimenu, kai čia sustojus karieta
aukštai iškeldavo trispalvę.
Kažin, kur ji dabar?
2019-02-06 20:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 10:24
Čia ne aš o Pilypukas
Aha, nuvarginam juk mes dievus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 14:08
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-07 11:25
Luiza Šarlotė
Įdomiai improvizuota su abėcėle ir jos raidėmis.

Neužsimirškime –
pavargsta juk ir Dievas.

O taip! 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą