akmens gėlė

Tik vieno trumpo žvilgsnio – tiek užteks,
kad įsiminčiau tavo tamsų siluetą,
šešėliu tolstantį tuščia gatve per lietų, ``
išnykstantį kaip raibulį vandens.

Atrodė, saulė juoduliu užtems,
nuslinkus atvaizdu patamsio palytėtu.
Klajoja vizija jau tirpstanti iš lėto – 
jaučiu jo karštą ranką ant liemens...

Žinau, pavasaris vėl žemę kels,
atgims lyg želmenys jausmai išblėsę,
ir aš atrasiu palaimingąjį pavėsį,
kur stiebias baltas žiedas ant akmens.

                   --------

– sakai, nežydi niekas po rūstaus rudens...
Galbūt. Bet aš mieliau tikėsiu – 
balti vilties daigai net akmenį praskels.