Pirmieji

mes mitome skėriais ir medumi
pažinom ženklus seno zodiako
kiek daug sunkių išbandymų mums teko
vis klupome prieš vėją eidami

vis tiesėmės kaip tiesiasi žolė
kaip tiesiasi daigai į žvaigždę savo
kiek vasara paukaušin prialsavo
daugiau nebegalėjome tylėt

tačiau tylėjom ištisus metus
o prakaitas vis gėrėsi į smėlį
ir vėlės vėl į plaukus įsivėlė
kaip dūmas atnašavimų kartus

miegojome po du žvaigždėm užgesus
prie smilkstančių naktigonės laužų
prisijaukinom mirtį pamažu
kaip maldą mintyse ištarus – esam

šviesos vaikai keliaujantys į ją
nuogumą mūsų dengė plonas rūbas
iš dilgėlių susiūtas ir sugrubęs
po šniokščiančių lietum ir lapija

mes dirbom žemę statėme namus
ir viens kitam atrodėm tarsi tautos
kurios atėjo tam kad viešpatautų
valia Borėjo lengvas ir ramus

mums būtų miegas ir mirtis taiki
vos mėlyna gūnia užklojus kūnus
visi sutirpsta kartą – šitaip būna
kad melsvas krislas kaip žvaigždė aky

užgęsta ir nubėga tavo skruostu
ir grįžta į gyvenimą atgal
žydrų linų siūruojančia banga
kuri skenduoliams švelniai galvas glosto

ir jie nubus vėl po daugybės metų
plaukais tarp pirštų tekančioj nakty
kur viens kitam du žmonės sutverti
kaip kūdikiai ragaus laukinį medų

jo skonį vėl pažįstantys iš naujo
ir žemę vėl atrandantys naujai
ir žiedas žalvarinis skleisis jai
šviesa gal šio o gal ne šio pasaulio