Grįžtant į lopšį

Sustojo judesys.
Ir akyse, ir kojose, smegenyse...
Ramybė –  Viešpats  nesikeičiantis visur
Va šitaip galima ir Dievą piešti,
į skulptūras įkelti, į paveikslus
parodant: buvo toks, yra, toks bus...
Per ją, Ramybę, ir matau
kiek daug iš vieno iškedenta – – –
net Dievas tiražuotas visokiausias.
 
O tas, kuris šalia, kuris arčiausias
tartum žalčiui ant galvos
karūną deda...
– Jau  laikas skubina atgal į lopšį,
prie jo žaislų daugiau, negu kitur –
pažaiskime gyvenimu,
pažaiskime karaliumi...