Po aštuonių dešimtmečių...

Tyliu,
it žodis akmeniu pavirtęs,
kurio pakelti negaliu. 
Jis – ne paminklui kurti,
ne atminčiai kažkur palikti;
jis reikalingas man,
paduoti lengvą jį ir gerą
Tau, krikšto MAMA.

Ir jeigu kažkada anksčiau
taip pagarbiai esu Tau taręs –
nepamenu, labiau atrodo
kad padaryti taip netekę,
o štai dabar...

Jau akys pleišėja, rūdija,
net ašarų nuplaukti jas pritrūksta,
ir ausyse – ne šventė,
bet gera man, kad suprantu,
net išgirstu, kaip iš toli
ir Tavo  žodžiai taria: 
– Te, kunigėli, Viešpačiui ir mums
jis bus įvardintas Pranu.

Kaip iš tiesų ten buvę,
niekas jau nepasakys,
todėl ką nuovoka supranta, ką regiu,
prilygsta tiesai, leistai iškalbėti.
Ant tavo rankų, krikšto MAMA,
aš priėmiau šį vardą –
galva sušlapo vandeniu,
lašelis kraujo tiško iš kaktos...

Žiema – tada,  žiema – dabar. 
ir matosi Vandenis danguje.
Iš jo ąsočio dar geriu ir šiandien,
geriu visaip – net ir tuomet,
kai kažkodėl paverkaut noriu.

Ir varpas nepaskambins jau,
(nėra, kas įsiūbuoti jį galėtų),
o varpinė pakrypusi,
vis žada griūti ir išnykti,
bet dar yra...
bet dar yra...

Galbūt padėk man, krikšto MAMA,
išritinti tą sunkų žodį, akmeniu pavirtusi,
ir varpinę pakrypusią paremkim...
Tai kas, kad ji tokia,
tai kas, kad neilgam,
tačiau tegu pabūna.

Palauk! palauk!
manęs tokio sunkaus
ant rankų nepakelsi jau,
o aš tave bent nuotraukoje,
bent atmintyje:
–  Štai mano krikšto MOTINA
(jos vardas Malvina)
parėmę varpinę žodžiu kaip akmeniu
po aštuonių dešimtmečių Kabeliuose
šventoriumi bažnyčios skambinam...