Virpėjimas

kai nuo dangaus aštri nata atskyla
ant plieno virvės vieversys virpėjęs
dar lieka pėdos einantiems į tylą
kai nieko nebelieka – lieka vėjas

upelis šaltas šitaip kojas gėlė
tarytum angį miegantį primynė
štai taip namus palieka sūnaitėlis
kuriam nė motais dievas ir tėvynė

štai taip į kelią tolimą išeina
pavėsyje beržyno atsigulęs
po žemėm girdi seną graudžią dainą
lyg gyvas butų apverktas motulės

štai taip krauju pasrūva žemuogynai
kvapais giliausiais lyg ne šio pasaulio
štai taip žolė vis stiebės ir augino
ir tykiai bandė atsitiest iš naujo

štai taip jis prigula vėsiam patamsy
ir debesys pridengia jam žvaigždyną
kažkur girdėt toli šunelis amsi
o kur jo balsas kyla – Dievas žino

tolymėj kur pašvaistė gaisro žiba
ugnis bėgiojo per nepjautą žolę
sapnavo savo degančią sodybą
lyg šviesą nešęs angelas nupuolęs

nubudęs vis dar matė dūmų stulpą
neblaškomą nei nerimo nei vėjo
kol į krūtinę daužėsi „mea culpa“
ant plieno virvės vieversiai virpėjo