Atidėliota

Dvejota ir atidėliota, delsta.
O liudininkai tolsta? Paklausyta.
O dokumentai, ką gi, gelsta.
Vinilas. Tango. Cumparsita.                   
Atidėliota rašomojo stalo stalčių 
tvarkyti iki sutvarkyti
per daug ilgai, kalčių dėl šalčių
laiškuos, tą įkalčių saugyklą, ir iki tie       
atvirlaiškiai, laiškai ir atvirukai
prasmes apleidinės ir įkyrokai
dvelks aktais pjesių netikrų, kai
net žodžių renesansai ir barokai                                                     
apaugo samana, o gal ir kerpe,
tie popieriai, kurių spalvoj ištirpo
istorijos, kitur neįsiterpę,
bet lapuose nusėdę ir po                       
tam tikro laiko sutrūniję,
tegul sau tūno kaip tūnoję,
tyla taip sklinda vandeny, ją
tapyti galima lyg paranoją,                 
lipdyti tartum įrankių muziejų
ar šokti lyg ploniausią  debesiją,
kurią su Libertango sieja
kažkas daugiau negu susiję                   
laiškų ir adresatų lemtys,
kažkas kitaip nei trintys,
kai mąstymas, deja, bedantis
ir tokios pačios pločių mintys,             
netekdamos – lyg užspeistos į kampą –
svarbiausio, būtent – gero tempo,
kai spalvos ir svarba sutampa,
tačiau svarba neišsitampo,                 
todėl tik pažvelgi į stalčiaus spyną,
raktelį vieton padedi, lyg raktą
pili į taurę vyną, kuris pina
niekus ligi kraštų ir perpili de facto.