Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 19;

      Atverčiu nuotrauką, kurioje jie, „vienas žinomas. Labai. Tačiau miręs“ – Josifas Visiranovičius Stalinas. Kitas irgi žinomas, bet ne taip, užtat nemiręs – Vladimiras Vladimirovičius Putinas ir nesuprantu, kodėl man dar kažko trūksta. Ko? Prisiminiau ir pasaką, kurioje du broliai protingi, o trečias kvailys, bet – ne, ne, ne, žinojau, kad trečiojo reikia paieškoti ne pasakose ir ne kvailo. Paieškomis jo užimtas taip, kad netgi nepastebiu, kad čia pat yra ir kitas paveikslas, kurio nereikia atversti, jis atidengtas, atviras ir 1988 metais vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II. Tai paveikslas tarpstantis, legendine tiesa.
Legendinė tiesa? Iš kur tai? – nesuprantu, nes pirmą kartą taip jį ne tik suvokiu, bet ir žodžiais įvardiju: Legendinė tiesa...
  – Labas, dzieduli – išgirstus Pylipuką
  – O iš kur tu taip nelauktas, – atsiliepiu pasisveikinusiam Pylipukui. Dabar jis apsitaisęs mano vaikystės drabužėliais. Pajaučiu, kad ir jis pats į mane panašus. Gal dabar mažiau, bet mano vaikystėje labai panašus. O gal jis iš ten? Švenčiausioji, kur tu?

            _______________ Šventė____________

Jūs klausiate:
– O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas,
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise,
O rėmuose lingavo
liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
- Jau netikėjau, kad yra
Žmogus, dar galintis
Priglaust mane
Kaip moterį,
Kaip motiną
Nenupieštą,
O - gyvą.
Žinau,
Net rožinio nebeturi,
Malda nevargina tau lūpų,
Tačiau kuomet bažnyčia
Suskamba širdyj,
Tai nuostabu,
Kad niekas TEN -
(Net nusidėjėliai!) –
Neklūpo.
Neįprasta šventiesiems
Prisiglobusiems mene,
Bažnyčiose matyt išdidų žmogų.
Gal bus diena,
Kai grįš jie iš dangaus,
Palikę nuovargį ramybės,
Statulų marmurą,
Paveikslų rėmus.
Ir bus palaiminti,
Su duona ir druska,
Su vandeniu ir vynu,
Į namus atgal parėjus.
O šį paveikslą, kur delčia
Daug metų supo sūnų ir mane,
Tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Išgerčiau su tavim mielai
Na, o ir sūnui
Jėzui Kristui
Gal koks skanėstas burnai atsiras.

Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė -
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.

          ____________ Dovana ___________

Bent jau man komentarų nereikėjo. Tačiau ir pasilikti tylinčiam neatrodė protinga.
  – Ačiū, Švenčiausioji, ačiū. Va, ir Pylipukas girdi, kokių neįtikėtinų dalykų atsitinka.
  – Pylipukas ne tik girdi, dzieduli, bet ir laukia, kada jį pasveikinsi. Argi nematai, kad jis su radijo karietos vežėjo botagu. Tačiau man jo nereiksią. Prašau, pasiliki jį prisiminimams pašvilpauti. Su žirgu Ygaga važinėsiu be jo...
  – Va, va, atsiminiau, kad tas trečiasis, kurio nuotraukos man reikia montažui, yra Pilsudskis... Juzefas Pilsudskis. Ak, ką tave kur, šaunią dovaną man atvežei. Tačiau nedėkoju. Smagiau bus atsilyginti nemenkesne dovana.