Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







    Kalendorinės sausio Tryliktosios reikalai privertė kažkiek atitraukti nuo persitvarkymo į beždžionę. Tačiau atidžiau pasižvalgius, pasijautė, kad jie pakeleivingi. Nebuvo apmaudu, kad galima –  o gal ir reikia – užsiiminėti jais lyg atokiau, panašiai, kaip jie pasireiškė Pro  žiūrint į dangų, ieškant ten aukšto miško, o man – žiūrint į tolumą ir norint pamatyti Margionis. Laikas visuomet yra konkretus, tačiau atsimenant, dažnai pasiregi taip, lyg matytum juos pro skirtingus akinius.  Su Agota vos ne vienmečiai, o girdžiu iš jos taip

        _____Truputis be išmanų______.

  „Aplink Šklėrius nebuvo miškų. Vien laukai. Margionys buvo macyc.
  – Aplink Šklėrius visuomet buvo miškų, – kalbu į ją. – Visuomet! Tik  per juos iš tegalima buvo išeiti į Druskininkus, į Randamonis,  į Merkinę... O ir keliaujant į Margionis, visąlaik lydėjęs miškas, lyg  merga būtum jam įsikibęs už parankės..  Kairėje miškas, kur ir Golia su Miselio baluke, o  dešinėje  – laukai, laukai iki  geležinkelio, kur kaip puokštės sumerkti nedideli miškeliai. Toliau už geležinkelio  nematyti, bet žinau, kad ir už jo dar ir vis Šklėrių laukai su niemčiais ir amerikonais, su Kibirkščiais.  Stanislovas Bakanauskas apie juos, esančius už geležinkelio, ir prancūzus, šiapus jo;
  – Juokauna: Niemčius su Amerkonu negali paimc Prancūzo.
  – Tai kol?
  – Gelžkelis maišo (trukdo).

    ____ Bandant paeiliuoti____

Tu, paukštuk,
vienumos ir kelionių po šalį Savęsp,
mažas mano brolau,

Temsta vakaras, o šviesos – nemažai.
Daug kas įžiebia ją elektra.
Man – nereikia.
Betgi būna, kai žiūriu į tave  –
kartais žvirblį, ar zylę, ar kregždę regiu –
(daugel paukščių sukrito į tavo paveikslą)
bet užgieda kuris –
ir vėl vyturys, ir vėl vyturys
net ir Šklėriai...
taip, taip, net ir kaimas į vyturį virsta.

Barkit mane, oi, barkit, dar vis neatėjusį į sausio Tryliktąją. Tai ir  todėl, kad ir vyturys neatskrido. Užaugo mišku.  Aklinai užaugo.
O aš... O aš su savo muzika persikraustau į įvairovę Savęsp
– Į dienoraštį?

    _____ Sužvengė žirgas Ygaga ____

  – Nutuoki? Betgi ar kas patikės, kad tai dienoraštis? – atidžiau  sužiurau į Pro (proza), o ji atgal į mane taip, kad savyje išgirstu šurmulį, sukrutimą, o iš ten Bakanauską:
– Mažų dzienų nelabai atsimenu. Apie vaikystę. Daugiausia, kap maži žaidėm karo. Ca va buvo miško gal pusė aktaro. Mokyklos miškas buvo gal pusantro aktaro. Va ca, netoli. Pasdarai iš pagalių automatus. Tep daugiausia...
  Pagalvojau, už mane Stanislovas dviem dešimtmečiais jaunesnis, o  vaikystėje, kad ir lazdomis, bet irgi žaidė karą..
– Tep tep, ir aš tep vaikystėn, – atsiliepiau jam iš savo atminties, bet raustis po tokias gilumas neatrodė protinga.  Užtat jautriau suklusau išgirdęs Pro, ar dar neužmiršau savo pažado būti piršliu. 
  – Ar dar neužmiršai, dzieduli, savo pažado būti piršliu?
  – Ar ir tuomet, kai žadėjau, jau buvau dziedulis?
  – Jau,  jau... Dar ir pagiedojome kartu, – pasigirdo šnektoje Poe  – ir šnekanti, ir giedanti...

Buvo gera gaspadinė
Gero vyro žmona
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

  – Toliau delst nenorim, – pasakė, Pro, patikėjusi, kad smulkintis  nereikia. Ji buvo teisi. Labai gerai atsiminiau apie jųdviejų ketinimą jungtis į šeimyninį  vienetą – į ProEziją.  Ilgokai nesisekė suvokti,  kaip tai galėtų atrodyti.  O ir Pro su Poe nebuvo galutinai apsisprendusios jungtuvėms. Na taip, gyvena kiekviena už save, o vaikai gimsta ir neatrodo, kad pasauliui labai rūpėtų žinoti, kaip jie  atsiranda. Man irgi kaip ir visam  pasauliui. Tačiau išgirdęs apie ProEziją, nusijuokiau kartą, nusijuokiau kitą...
– Linksma? Tuomet paklausyk, – pasakė Poe ir kartu su Pro  uždainavo: „Buvo gera gaspadinė“...
  Gražiai uždainavo. Taip gražiai skyrium nei bet kurį nebūtų sugebėjusi. Net  prasižiojau, o užsižiojau jau su priedainiu gerklėje

O cha cha cha, o cha cha,
O ja ja ja, ja jai,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

  ... Iš toli sužvengė žirgas Ygaga.
2019-01-15 17:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 00:34
__________________
: (
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 08:58
Žillis_
Įdomus pasakojimas su filosofiniais pamąstymais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 08:20
led Vacanse
suaktyvinu penkias žvaigždeles

Iš toli sužvengė Ygaga...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-15 22:08
Olgemini
koks mekas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-15 20:52
gyventojas
nu jo :)
atsimenu grįždavau namo pietų ir televizorių injungiu nu
kad neliūdna vienam pietujti būtų
aha
o ten a.t.a Mekas savo peziones pezena vyno butelką pasistatęs
apie ožkos sūrį pezena fliuksus ir
visokį kitokį šventą šūdą

nu jo
priminei

seniai norėjau pasakyti ale tik man gerai būtų
skaityt kad nereiktų
o bet kad kas nors tai - ausin
porintų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-15 18:42
Čia ne aš o Pilypukas
Gražiai supinti atsiminimai ir dar tos jungtuvės...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą