Rašyk
Eilės (72573)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10403)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-Aš tau sakau, ji kalė.

Zeo tylėjo. Įsikandęs žolės stiebelį gulėjo aukštielnikas ir nekreipė dėmesio į Gen. Ji atsiduso, atsistojo ir nubraukusi nuo plikai skusto pakaušio šapelius, pasirąžė. Saulė kepino jau visą savaitę ir dienomis jie nuobodžiaudami slėpėsi pavėsyje. Dio kiekvieną rytą atsistodavo laukymės pakraštyje, apžvelgdavo ilgomis eilėmis nusidriekusius Prietaisus ir pranešdavo, kad žolė dar per žema. „Vėl per žema“, kaskart ironiškai smumurmėdavo Zeo, kol vieną ryta Dio paklausė jo, ar norėtų grįžti atgal. Ir Zeo užsičiaupė, šį kartą ilgam.

- Tik nepridaryk kokių nors nesąmonių, - pakartojo Gen. Zeo tylėjo.

Gen nužingsniavo į laukymės pakraštį, pridengė delnu akis, kad neakintų saulė. Žolė jai neatrodė žema, siekė jau kelius. Dio atvedė juos čia prieš savaitę, sustabdė laukymės pakrašty ir paklausė, ką jie mato. Atsiliepė Zeo. Atsakė taip, kaip jį mokė novicijų stovykloje. Tiesus, išdidžiai iškėlęs plikai skustą galvą, plačių pečių, atrodė vyresnis nei buvo iš tiesų. Tvirtai ištarė, kad prieš juos yra piktųjų dvasių kūriniai, pasaulio prakeiksmas, žmonių naikintojai, ir šventa kiekvieno Inžinieriaus pareiga tramdyti bet kokios formos ir būvio tamsiuosius Prietaisų pasireiškimus tol, kol miškai, laukai, dykumos ir vandenys bus amžiams išvalyti nuo pragaištingo Prisijungusiųjų palikimo. Dio nieko neatsakė.

Tada nukreipė akis į Vei. Ji nusišypsojo. Net plikai nusiskutusi žinojo, kad yra gražuolė. Paskutinėje novicijų stovykloje, į kurią surinko visus ketvirtąjį išbandymą išlaikiusius šešiolikmečius, Vei iš karto sukėlė sumaištį vaikinų papilvėse ir galvose. Kurį laiką mėgavosi gerbėjų konkurencija ir dėmesiu, kol pabodo. Tuomet pasirinko stipriausią iš visų, Zeo. Tačiau anaiptol neatrodė pametusi dėl jo galvą. Tarsi paėmė į savo rankas Zeo vadžias mainais į kažką tokio nereikšmingo kaip seksas.

- Zeo viską pasakė, - atsiliepė Vei.

Dio krestelėjo kasą, perpintą įvairiaspalvėmis laidų atraižėlėmis, atsisuko į Gen. Ji žiūrėjo į Prietaisus ir dvejojo. Prietaisai jai atrodė panašūs blizgančias dvispalves lentas, sustatytas lygiomis eilėmis. Visos keistosios lentos buvo vienodai atsisukusios ir pakrypusios į saulę juodosiomis pusėmis. Nebuvo nė vienos, kuri kuo nors skirtusi nuo savo kaimynės. Griežta laukymės tvarka ir harmonija Gen žavėjo labiau nei baugino. Galiausiai pasiryžo:

- Šitie neatrodo pavojingi, - atsakė.

Dio veidas buvo neįskaitomas. Jo žvilgsnio Gen net nebandė atlaikyti, iš karto nuleido akis. Reikėjo atsakyti kaip Zeo. Bet Dio tik atsisėdo ant žemės ir mostelėjo jiems sėsti šalia. Tada neskubėdamas papasakojo kaip, ką ir kada reikės daryti, kad pirmoji medžioklė pavyktų. Vardino reikalavimus, kurių reikės laikytis tiek laiko, kiek reikės, nors ir metus vienam, o gal tik savaitę kitam, kol jis nuspręs, kuris vertas būti Inžinierium, o kuris privalės grįžti atgal. Pasakodamas užkūrė laužą, išmėsinėjo ryte sumedžiotą šerną, išdrožė iešmus ir supjaustęs mėsą ją suvėrė. Kai nusileido saulė ir tamsoje liko žėrėti laužo anglys, vis dar pasakojo. Baigė, kai novicijai pasisotino. Tada palinkėjo labos nakties ir išnyko tamsoje. Neilgai trukus iš tos pusės naujokai išgirdo knarkimą.
Kol Zeo suvaikščiojo į tamsą savo reikalais, Vei pasakė, kad Dio ypatingas. Gen suskaičiavo tridešimt šešias įvairiaspalves juosteles vešlioje Dio kasoje, bet Vei prieštaravo, kad jų yra keturiasdešimt. Ir dar pridūrė, kad nėra mačiusi tokios gražios žalios akies. Gen sukluso.

- O kaip Zeo? – paklausė ji.
- Zeo gana mielas, - nutęsė Vei.

Gen mintyse sutiko, kad Dio ypatingas. Puse galvos žemesnis už augalotąjį Zeo, liesas ir, tarsi, kažkoks paliegęs. Nepasakytum, kad Inžinierius, sumedžiojęs trisdešimt šešis Prietaisus. Bet įspūdingas randas, kertantis nosį nuo raiščiu uždengtos kairės akies iki dešinio žandikaulio, bylojo apie kovas, kurių neišgalvosi.  Kai Dio pažiūrėdavo į ją sveikąja akimi, Gen jausdavosi lyg kažkas jai ant pečių užkrovė akmenų prikrautą kuprinę ir liepė stovėti tiesiai.

Vei tą naktį pasiklojo savo čiužinį atskirai nuo Zeo. Antrą naktį irgi, nekreipdama dėmesio į  Zeo nuostabą ir nepasitenkinimą. O trečią naktį Gen pažadino neįprasti garsai. Įsiklausiusi suprato, kad Vei slopiai ir ritmingai dejuoja toje pusėje, kur miega Dio. Gen atsisuko į Zeo pusę ir spėjo pamatyti, kaip blykstelėjo rusenančių anglių prieblandoje jo akys. Vei guolis buvo tuščias. Ryte Zeo apsimetė, kad nieko tokio neįvyko. Tik kiekvieną dieną vis mažiau kalbėjo, kol po Dio klausimo, ar nenorėtų grįžti atgal, užsisiuvo visiškai.

Gen pritūpė medžio šešėlyje, pačiam laukymės pakrašty ir susimąstė, lėtai linguodama pirmyn - atgal. Suskaičiavo šimtą Prietaisų eilių, po tris šimtus kiekvienoje eilėje. Viename laukymės gale, skalda grįstos keturkampės aikštelės centre, aptvertas vielinės tvoros, stovėjo pilkas metalinis kubas, akinančiai žvilgantis saulėje. Nuo įkaitusios skaldos oras aplink kubą raibuliavo ir Gen atrodė, lyg jis ištirps ir išsisklaidys. Vieną dieną, kai Dio su Vei išėjo į medžioklę, o Zeo užsnūdo, Gen nusėlino pakrūmėm arčiau aikštelės. Prisiartinusi per dvidešimt žingsnių išgirdo garsą. Kubas zvimbė tarsi tūkstančiai kamanių, piktai ir be atvangos. Zvimbimas ir viliojo, ir grasino.

- Įdomu?
Gen krūptelėjo ir atsisuko. Neišgirdo kaip Dio priėjo. Jis žiūrėjo jai per petį į Prietaisą.
- Ką galvoji apie šitą? – paklausė Dio.
- Aš nežinau, - atsakė Gen.
- Papasakok man ko nežinai, - Dio tonas neleido išsisukinėti.
Gen nudelbė akis į kojų nykščius ir tylėjo.
- Kalbėk, - paragino Dio.
- ....
- Su manim privalai kalbėti apie tai ką gavoji. Ir aš žinosiu jei meluosi. Tai irgi išbandymo dalis.

Gen nurijo seiles. Ką jam pasakyti? Kartoti tai, ką sako legendos, maldos ir priesakai, kaip tai daro Zeo? Kai Gen gyveno šeštą vasarą, pirmą kartą pamatė Inžinierę, atkeliavusią paaukoti sumedžioto Prietaiso jų bendruomenės šventykloje. Jauna, graži, stipri, išdidi – tokia jai pasirodė viešnia, einanti priekyje nešikų, velkančių neštuvuose Prietaisą. Puotoje ji sėdėjo garbingiausioj vietoj, o į savo palapinę nakčiai pasirinko išvaizdžiausią bendruomenės vyrą. Gen didžiavosi, kad išrinktasis buvo jos tėvas ir matė, kokia patenkinta jos motina. Būti pasirinktu Inžinieriaus į guolį – garbė šeimai. Viešnia iškeliavo kitą dieną. „Kokia ji? “, klausė Gen tėvo, bet jis nusišypsojo ir atsakė, kad pati sužinos, kai užaugs. „Aš irgi būsiu Inžinierė, ir tada niekas man nesakys, kad turiu užaugti! ”, supykusi pareiškė Gen, o suaugusieji nusijuokė. Būti Inžinierium kiekvieno vaiko svajonė, bet tik geriausi jais tampa. „Aš ir būsiu geriausia! ”, atrėžė Gen. Vėliau ji matė ne vieną Inžinierių. Visi jie ateidavo, paaukodavo ir vėl išeidavo. Nė vienas negrįžo antrą kartą. Nė vienas iš Gen bendruomenės neišlaikė išbandymų ir nebuvo įšventintas, nors bandė daugelis. O dvyliktą vasarą tėvai ją išleido į pirmojo bandymo stovyklą daug nesitikėdami. Tačiau Gen grįžo nuskusta galva ir novicijaus riešine ant dešinės rankos. Kitais metais išlaikė antrą išbandymą ir motinos veide nuostabą pakeitė dvejonė. Treti metai Gen buvo sunkiausi, nes legendose ir šventuose raštuose ji, skirtingai nei jos bendraamžiai, ieškojo prieštaravimų, o ne tiesos. Bet jautė, kad savo abejones geriau paslėpti ir sakyti tai, ką reikia sakyti. Išleisdama į paskutinę Novicijų stovyklą mama verkė, bet Gen buvo nė motais. Ketvirtasis išbandymas atsijojo po devynis iš dešimties likusių novicijų ir geriausiems beliko įveikti paskutinę kliūtį – gauti kurio nors Inžinieriaus palaiminimą. Ar tai reiškia, kad ji privalo prisipažinti netikinti legendomis ir šventais raštais? Kampuotas, negražus Gen veidas sustingo į kaukę.

- Šventuosiuose raštuos...
- Aš žinau, ką sako šventieji raštai. Žiūrėk į Prietaisą ir sakyk, ką matai, - nutraukė Dio.
- Šventuosiuose raštuose nieko nepasakoja apie prietaisus, kurie nepavojingi. Šitas irgi nepavojingas.
- Kodėl taip sakai?
- Aš taip jaučiu.
- Ar girdi jį?
- Taip.
- Ir tau tas garsas neskamba pavojingai?
- Skamba. Širšių lizdas irgi dūzgia, bet jos nepuola, kol jų nekliudai. Mes nesiruošiam jo kliudyti, kaip ir šitų, - Gen parodė į šimtus vienodų prietaisų laukymėje, - bet aš nežinau, kas būtų, jeigu sudaužyčiau su lazda vieną kurį. Galbūt tada jie taptų pavojingi? Aš nepažįstu nė vieno veikiančio prietaiso. Mačiau tik nužudytus, kuriuos atnešdavo Inžinieriai.
- Kalbi šventvagystes, - lėtai ištarė Dio.
Gen nuleido akis.
- Ar turėsiu grįžti namo?

Dio nieko neatsakęs apsisuko ir paliko ją vieną, sutrikusią ir nelaimingą. Gen pagalvojo, kad geriausia būtų susirinkti daiktus ir išeiti, bet be Dio leidimo negalėjo taip pasielgti. O vakare Dio elgėsi lyg niekur nieko.
Penktos dienos rytą Dio pažadino juos vos patekėjo saulė. Pasakė, kad žolė jau užaugo. Pasakė taip, lyg svarstytų kas geriau pusryčiams, avižų košė ar vakarykščiai šernienos likučiai. Gen pajuto, kaip vidurius lyg replėmis suspaudė. Žvilgtelėjo į Vei ir Zeo veidus. Zeo atrodė ramus, Vei kiečiau sučiaupė lūpas.

- Atskirti tinkamą Pietaisą galima pagal garsą, aš jums parodysiu kuriuos pulti. Kitų liesti negalima, - pasakė Dio.
- Kodėl? – paklasuė Zeo.
- Todėl, kad pavojinga.
- O kas atsitiks?
- Gali pats tapti grobiu.
- Pažiūrėsim.
Dio atsisuko į Zeo ir tyliai paklausė:
- Ar tu tikrai nori tapti Inžinierium?
- Aš būsiu Inžinierius.
- Jei prisivirsi košės, aš gal ir sugebėsiu išgelbėti tavo gyvybę. Bet tuomet Inžinierium tu netapsi.
- Pažiūrėsim, - atšovė Zeo.
- Kaip elgtis spręsi tu, - sutiko Dio, - o aš spręsiu, ar esi tinkamas.
- Gerai.
- Medžiosim poromis. Aš su Zeo, Vei su Gen.
- Ką? – išsižiojo Vei, bet Dio ją nutraukė.
- Kaip pasakiau, taip ir bus.
- Aš galiu būti poroje su Zeo, - įsiterpė Gen.
- Ne. Likite čia ir laukite.

Dio nubėgo laukymės pakraščiu ir netrukus išnyko novicijams iš akių. Vei nepatenkinta paklausė:
- Kas jam šovė į galvą?
- Dėl to, kaip paskirstė poras? – pasitikslino Gen.
- Zeo dabar bus lengviau nei mums.
- Tai tu norėjai tarpkoju pasilengvinti medžioklę? – paniekinamai paklausė Zeo.

Vei visu kūnu pasisuko į Zeo ir lėtai priėjo. Jos šnervės smulkiai virpčiojo, kai ji užvertė galvą, kad galėtų žiūrėti Zeo į akis.
- Pakartok, jei išdrįsi, - tyliai ištarė.
- Norėjai tarpkoju pasilengvinti sau medžioklę, - nenusuko akių Zeo.

Gen pačiu laiku spėjo įšokti į jų tarpą:
- Šalin, jūs abu! Jeigu tuoj pat neatsitrauksit vienas nuo kito per dešimtį žingsnių, papasakosiu Dio!

Vei su Zeo stovėjo įsirėmę į ištiestas Gen rankas, gręžė vienas kitą žvilgsniais  ir nesitraukė.

- Skaičiuoju iki trijų, idiotai jūs. Vienas, du...

Vei atsitraukė pirmoji, apsisuko, nuėjo prie savo guolio, pasiėmė medžioklės lazdą ir atsisėdo.

- Dabar tu.

Zeo nusispjovė į Vei pusę ir nužingsniavo į savo vietą. Gen pritūpė tarp judviejų. Visi trys tylėjo ir vengė žiūrėti vienas į kitą. Laikas belaukiant Dio slinko kankinamai lėtai. Gen tyliai siuto ir keikė Zeo už palaidą liežuvį. Galėjo susrasti geresnę progą išlieti savo pyktį ir nuoskaudą. Ir kam reikėjo susiėsti prieš pat medžioklę, kai jiems reikės dirbti kaip vienai komandai? Vei irgi ne ką geresnė. Žinoma, ji gali rinktis su kuo ir kada, bet...

Ūžimas. Ne, ne ūžimas, o tolimas ir silpnas kaukimas. Joks gyvas padaras taip nekaukia. Gen pašoko ant kojų, pačiupo savo lazdą ir nubėgo į miško pakraštį. Kaukimas stiprėjo ir jai pašiurpo sprandas. Štai ir sulaukė. Sugniaužė lazdą. Kur, po galais Dio? Kažkas bakstelėjo jai į kairį šoną. Susidūrė akimis su Vei, kuri priėjo ir atsistojo šalia:

- Bijai?
- Ne.
- Aš irgi ne. O Zeo tai tikriausiai deda į...
- Užsičiaupk.
- Gerai jau.

Jie pasirodė anksčiau nei Dio. Kitoje laukymės pusėje žybtelėjo vienas, po to antras atšvaitas. O po kelių akimirkų iš miško išvažiavo visa vora Prietaisų. Dideli, gal iki žmogaus juosmens, tviskantys saulėje raudonai. Judėjo greitai, Gen pasirodė, kad galėtų juos aplenkti, bet tektų gerai pasistengti. Kaukimas užgožė visus kitus garsus. Nemažindami greičio Prietaisai pabiro po pievą, kas sau. Ten, kur jie praslinkdavo, likdavo nupjautos žolės juosta. “Jie pjauna žolę”, nustebusi pagalvojo Gen. “Reikės medžioti Prietaisus, kurie pjauna žolę”?

Galų gale pasirodė Dio. Jis neskubėdamas bėgo skersai pievą visiškai nekreipdamas dėmesio į Prietaisus. Prietaisai į jį irgi nereagavo, tarsi Dio čia net nebūtų. Jie įvažiavo į tarpus tarp stovinčių juodųjų lentų ir nukaukė į kitą laukymės galą, kirsdami žolę tarpueiliuose. Dio sustojo vidury pievos ir pamojo jiems.

Gen bėgo per pievą ir galvoje buvo tuščia. Šviežiai nupjautos žolės kvapas dirgino, nes nuo vaikystės šienapjūtės kvapai Gen buvo namų kvapai. Saugių, pažįstamų namų, o ne Prietaisų.
Dio stovėjo pasirėmęs lazda, ramus, kone abejingas. Leido jiems atsikvėpti, uždususiems labiau nuo susijaudinimo nei nuo bėgimo. Tada nuvedė atidžiai skaičiuodamas prietaisų eiles. Prie penkiasdešimtos sustojo ir pasakė:
- Netrukus jie grįš, apsisuks ir vėl šienaus kitus tarpuelius. Mes čia jų palauksim ir pasiklausysim, kurie kaukia kitaip. Aš jums parodysiu. Kai jie grįš antrą kartą, jau galėsit atskirti pagal garsą, kuriuos galima medžioti. Šiandien užteks dviejų.

Naujokai tik palinksėjo galvas. Prietaisai greitai tolo tarpueiliais į kitą laukymės galą. Tačiau nepraėjus nei penkioms minutėms kaukimas vėl pradėjo artėti. Dio lėtai nuėjo arčiau, naujokai nusekė paskui. Kai iš tarpuelių pasirodė pirmieji, Gen sukando dantis, kad nešūktelėtų iš netikėtumo ir baimės. Prietaisas pranėrė visai šalia. Iš arti atrodė kur kas didesnis, skaisčiai raudonas, sunkus. Glotnus, pailgas it milžiniškos kulkos kūnas taip blizgėjo saulėje, kad atrodė šlapias. Apačioje buvo išplatėjęs ir atrodė kaip pailgas plokščias dubuo, iš po kurio į visas puses tiško nupjauta žolė. Jis sklendė šiek tiek atsiplėšęs nuo žemės. Gen spėjo nusistebėti, kaip toks didelis ir griozdiškas daiktas gali taip lengvai skristi, lyg nematoma stipri ranka prilaikytų jį ore. Dio neleido ilgai vėpsoti. Parodė ranka į vieną ir perrėkdamas kurtinantį kaukimą liepė klausytis. Gen įtempė ausis. Taip, šitas kaukė kitaip. Netolygiai, šiek tiek džergždamas, lyg kažkas jo kūne trintusi į smėlį ar akmenis. Bet atrodė lygiai taip pat kaip ir visi kiti. Dio parodė į kitą. Irgi trūkčiojantis džeržgimas, permušantis monotonišką kauksmą.  Kai Prietaisai apsisukę nėrė į naujus tarpueilius ir nutolo, Dio paklausė, ar jie suprato. Naujokai linktelėjo.

- Kai jie grįš dar kartą, mes šituos du ir nudobsim. Jūs žinot ką daryti.

Jie žinojo, netgi repetavo vadovaujami Dio, imituodami būsimą medžioklę. Dio juos nuvedė dar dvidešimčia eilių toliau ir liepė laukti. Penkios minutės prabėgo greičiau, nei Gen tikėjosi. Vėl artėjantis kauksmas. Ji atsisuko į Vei. Ši stovėjo atsirėmusi į savo lazdą, susikaupusi ir kažkuo patenkinta.

Išniro pirmasis Prietaisas. Ne tas. Antras irgi kaukė lygiai ir gražiai. Trečiasis išskriejo iš tarpueilio, pravažiavo keli metrai nuo Gen ir ji išgirdo džergesį. Dio riktelėjo joms, ir Vei su Gen pasileido paskui prietaisą. Kol jis suko pusratį per pievą, Gen nubėgo tiesiai, saugodamasi nesusidurti su kitais Prietaisais, ir užkirto savo aukai keilą. Tuo tarpu Vei bėgo paskui Prietaisą atsilikusi per keletą žingsnių. Ji buvo greita, greičiausia iš visų stovyklos novicijų, ir lengvai  skuodė per pievą, dar spėdama apsidairyti. Matė, kaip Dio su Zeo susirado antrą auką ir Zeo nubėgo užkirsti kelio.

Gen sustojo. Nubraukė nuo kaktos prakaitą, sugniaužė lazdą ir pritūpė tarsi lūšis prieš šuolį. Prietaisas greitai artėjo, kaukdamas, tviskėdamas ir spjaudydamas sultingos žolės juostas. Kai liko dešimt žingsnių, Gen suriko, šoko priešais ir iš visų jėgų įbėdė į žemę lazdą. Prietaisas nespėjo pasukti. Sunkus smūgis į lazdą kone išmušė ją Gen iš rankų, bet ji susverdėjusi atsilaikė ir priešas akimirkai sustojo. To užteko. Vei keliais šuoliais pasivijo jį iš šono, užkišo lazdos galą po apačia ir, klykdama, iš visų jėgų trūktelėjo kitą lazdos galą į viršų, tarsi versdama kelmą. Iš po Prietaiso apačios pažiro drožlės ir skaudžiai kirto Vei per kojas, tačiau jai pavyko parversti jį ant šono. Gen išrovė iš žemės savo lazdą, prišoko ir smogusi galu į dugną parvertė Prietaisą ant nugaros. Prieš akis sušmėžavo plieniniai ašmenys, lazda jos rankose sudrebėjo ir Gen akimirksniu pasviro į priekį, ašmenims trupinant medį. Prietaisas šaižiai suspiegė, bet kitą akimirką Vei, atsivedėjusi, iš visų jėgų smogė į apvalų skydelį priekinėje dugno dalyje, sutrupino jį, o Gen suklupusi ant kelių greitai įkišo į atsivėrusią ertmę ranką. Siaubingai bijojo, kad nieko neras, bet kaip ir pasakojo Dio, iš karto užčiuopė pluoštą slidžių laidų, sugniaužė ir klykdama iš visų jėgų rovė juos į save. Prietaisas sukriokė ir palengva nutilo, ašmenys sukosi vis lėčiau. Apstulbusi Gen klūpojo ant žolės, gniauždama rankoje pluoštą geltonų ir raudonų laidų. Jos pirmieji laidai. Vei triumfuodama sukliko ir suklupo šalia.

-Hejehe! – atsiliepė Gen, atgavusi žadą.
- Hejehe! – suklykė Vei ir staiga apsivijo rankomis Gen kaklą. Jos rankos ir veidas buvo šlapi nuo prakaito. - Duok ir man!

Gen ištiesė porą laidų, Vei juos sugniaužė ir, pašokusi ant kojų, iškėlė virš blizgančios nuo prakaito galvos. Išsižiojo dar vienam riksmui, bet taip ir sustingo neužsičiaupusi. Vietoj jos triumfo klyksmo Gen išgirdo Dio riaumojimą. Nesitikėjo, kad smulkus ir paliegęs Dio gali taip šaukti:

- Zeo, grįžk! Atgal, po velniais, atgal!
Gen pašoko ant kojų. Zeo, palikęs parverstą Prietaisą bėgo pieva paskui nuvažiuojančius. Dio paliko savo auką ir pasileido paskui, bet jis bėgo daug lėčiau.
- Ką tas kvailys sugalvojo? Medžioja sveiką Prietaisą? – nustebusi šūktelėjo Gen.

Vei neatsakė. Ji jau bėgo paskui Zeo, greita kaip antilopė. Gen, vis dar nesuprasdama ką daryti ir kodėl, pasileido paskui Vei. Bet nė vienas iš jų nespėjo sutrukdyti Zeo užpulti vieną atsilikusį Prietaisą. Zeo jį aplenkė ir staigiai sustojęs pakišo pro šalį važuojančiam Prietaisui įstrižai pakreiptą lazdą ir pastarasis, nespėjęs pasukti, pakilo į orą ir susverdėjo. Zeo lazda nuo Prietaiso ašmenų sutrumpėjo trečdaliu, tačiau antru sūgiu jam pavyko paversti Prietaisą ant šono. Tačiau trečią kartą smogti nespėjo. Trys priekyje važiuojantys Prietaisai staiga apsisuko, padidino greitį ir puolė nieko neįtariantį Zeo iš nugaros. Smūgis kliuvo į sėdmenis ir Zeo, atlošęs rankas, krito veidu į žolę. Tą akimirką jį pavijo Vei. Ji dar spėjo įbęsti savo lazdą į žemę ir pristabdyti Zeo puolantį Prietaisą, bet po akimirkos ją pačią pargriovė kitas. Gen sukliko iš siaubo. Vienas paskui kitą du prietaisai prasklendė virš gulinčios Vei ir į orą aplink Prietaisus pakilo raudona migla. Vei net nesuriko. Trečias prietaisas, sulaužęs įbęstą Vei lazdą, užgriuvo Zeo. Šis spėjo pasiristi į šoną ir Prietaisas kliudė dešinę koją.

- Aaaaaa!, - sukliko Zeo.
- Gen, nuviliok juos! – suriaumojo Dio.
- Kaip?! – desperatiškai sušuko Gen, jau pribėgusi iki sudarkyto Vei kūno. Vei nejudėjo. Jos nugara, kojos, pakaušis buvo tarsi nurėžti peiliu, bolavo atiengti kaulai, žolė aplink raudonai permiruksi.
- Trenk lazda ir bėk prie tvoros!

Gen pakluso. Prietaisai apsisukę jau skubėjo prie Dio, kuris bandė užsiversti ant pečių dejuojantį Zeo. Gen prišoko prie arčiausiai esančio Prietaiso, surikusi smogė lazda į kūną, atšoko į šalį, vienu šuoliu pavijo antrą, vėl smūgis, šuolis į kitą pusę, smūgis trečiam. Prasmuko į atsivėrusį tarpą ir pasileido per pievą link skalda grįstos aikštelės, kur už tvoros kaip tūkstančiai kamanių dūzgė pilkasis kubas. Atsisuko per petį pažiūrėti, ar Prietaisai ją vejasi. Visi trys kaukdami vijosi. Gen sulaikė kvėpavimą, metė į šalį lazdą. Pilkasis kubas artėjo kankinančiai lėtai, o Prietaisų kaukimas už nugaros netolo. Ji bėgo nejausdama skausmo kai pėda pataikydavo į aštrius nuskustos žolės stagarus. Galiausiai pasiekė vielinę tvorą, daug negalvodama pašoko aukštyn, bet kliudė kojomis viršutinę vielą ir tėškėsi veidu ir rankomis į aštrius skaldos akmenis. Suriko iš skausmo, tuoj pat apsivertė aukštielinkia ir pašoko ant kojų. Trys Prietaisai sustojo už tvoros. Jie nejudėjo ir nebekaukė. Iš tarpueilių, kitame pievos krašte, išvažiavo likę ir skubėjo prie kubo. Gen su palengvejimu matė, kaip Dio pasiekė laukymės kraštą ir spėjo įvilkti Zeo į krūmus.

Pritaisai rikiavosi priešais tvorą, nebylūs ir vienodi. Už nugaros piktai dūzgė kubas. Gen stovėjo ir bijojo pakrutėti. Kepino saulė, kamavo troškulys ir musės, lendačios į akis. Bet visa tai niekai, ji gali ištverti troškulį ir kaitrą. Ką ketina daryti Prietaisai?
Staiga išgirdo greitus žingsnius. Atsisuko ir pamatė, kaip Dio bando įveikti atstumą tarp miško ir tvoros.

- Dio! – suriko Gen, pamačiusi kaip keletas Prietaisų sukaukė ir metėsi prie Dio. Bet užkirsti jam kelio nespėjo. Dio peršoko per tvorą, nusibraukė nuo veido prakaitą ir pabrėžtinai ramiai pasakė:
- Viskas gerai, mes čia saugūs.
- Kur Zeo?
- Jis irgi saugus. Dabar atsisėsk ir pabūk ramiai, man reikia su jais išsiaiškinti.

Dio nuėjo prie kubo. Gen žiūrėjo, kaip jis perbraukė per lygų paviršių ranka, lyg tai būtų daręs daugybę kartų. Tikriausiai taip ir buvo, nes Kubo viduje kažkas spragtelėjo ir dalis sienos nuslinko į šoną. Atsivėrusioje nišoje buvo sukabinti jai nematyti daiktai, laidų raizgalynė. Kažkokia slėptuvė Prietaiso viduje? Dio turi įsirengęs slėptuvę Prietaise? Ką visai tai reiškia?

Dio nedvejodamas ištraukė kažkokią blizgančią juostą, užsisegė ją ant kaktos tarsi diademą, atkabino nedidelį stačiakampį, perbraukė prištu per stiklinį paviršių ir stačiakampis sušvytėjo įvairiaspalviais ženklais. Įgudusiais rankų judesiais Dio glostė stačiakampio paviršių, keitėsi ženkai ir spalvos, o Gen pasaulis, kokį ji pažinojo iki šiol, byrėjo į dulkes. Dio turėjo savo Prietaisus, pažeisdamas visus priesakus. Tai mirties bausmė, viešas sudeginimas. Kaip tai gali būti? Kaip gali Dio būti Inžinieriumi? Ką iš tiesų veikia Inžinieriai?

Dio priėjo prie tvoros, sustojo ir užmerkė vienintelę akį. Jis stovėjo nejudėdamas, Prietaisai kitoje tvoros pusėjo irgi tylėjo. Staiga, visi vienu metu sukaukė, apsisuko ir lėtai nusklendė šalin. Dio nusisegė juostą ir atsisukęs į Gen šyptelėjo:
- Galim grįžti.
Bet Gen stovėjo ir nejudėjo, pastirusiomis akimis žiūrėdama priešais save.
- Gen? – švelniai paklasuė Dio.

Jis priėjo arčiau. Gen stovėjo sutingusi, kiek prasižiojusi, plačiai atsimerkusi. Musės tūpė ir ropojo sukruvintu veidu, tačiau ji net nekrustelėjo. Dio timptelėjo jos marškinėlių apykaklę į viršų ir atsargiai nušluostė prakaitą ir kraują nuo veido ir kaktos. Gen nereagavo.
Dio grąžino į vietą siųstuvą ir kompiuterį ir uždarė transformatorinės duris. Tuomet paėmė už rankos Gen ir stipriai, bet švelniai patraukė paskui save. Gen pakluso ir nužingsniavo paskui, nevikriai statydama kojas. Dio padėjo pralįsti jai per tvorą ir nusivedė į stovyklą. Ten paguldė ant čiužinio ir užkolojo.

Gen išgulėjo dvi dienas. Jos ausis pasiekė kažkokių žmonių balsai, girdėjo kaip su jais kalbėjosi Dio, bet sąmonė nefiksavo žodžių prasmės. Mašinaliai nurydavo į burną įdėtą maistą ir vandenį. Trečios dienos rytą Dio paėmė iš laužo nuodėgulį, papūtė kol jo galas įkaito iki raudonumo ir atsargiai bakstelėjo Gen į blauzdą.

Gen krūptelėjo, sukliko ir atsisėdusi patraukė koją į šalį. Pamatė šalia klūpantį Dio ir nurijo beišsprūstantį keiksmažodį. Dio numetė į laužą nuodėgulį ir jie kelias ilgas akimirkas žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo.

Galiausiai Dio prabilo pirmas:
- Ką tu atsimeni?
- Medžioklę. Prietaisai užvažiavo ant Vei ir Zeo. Aš bėgau. Tvora, skalda, kitas Prietaisas už tvoros. Tada atėjai tu ir... ir..., - Gen užsikirto, - ir po to nieko neprisimenu.
- Aš atidariau Prietaiso šoną ir iš jo ištraukiau mažesnius prietaisus. Su jų pagalba aš pasikalbėjau su tais, kurių brolius mes medžiojom ir jie mus paliko ramybėje, - papildė Dio.
Gen sunkiai nurijo seiles.
- Aš noriu gerti, - smumurmėjo.

Dio atsikėlė, paėmė gertuvę ir padavė ją Gen.

- Dabar aš tau pasakysiu, kaip bus toliau, - tęsė Dio palaukęs, kol Gen atsigers. – Rytoj atvyks nešikai. Jie neš Prietaisą į artimiausią gyvenvietę. Tu esi jų priekyje ir paaukosi Prietaisą Dievams. Išsirinksi vyrą, kuris tau labiausiai patinka, ir pasikviesi į savo palapinę. Inžnierius turi tokią teisę.

Gen papurtė galvą.
- Taip, tu tai padarysi, - kietai pasakė Dio.
- Zeo no...
- Zeo gyvas, bet tu daugiau jo niekada nepamatysi. Vei aš palaidojau. Ji nebūtų tapusi inžiniere, po medžioklės būčiau išsiuntęs namo. Labai gaila, kad ji žuvo.

Jie kurį laiką tylėjo, tik girdėjosi kaip spragsi ugnis.

- Ką tu dabar darysi? – paklausė Dio ir pasilenkė. Gen susidūrė žvilgsniu su jo vienintele akimi ir pajuto kaip pašiurpo sprandas.
- Aš... eisiu priekyje... Išsirinksiu vyrą į palapinę... Bet kodėl?

Dio linktelėjo:
- Nes abejoji ir užduoti klausimus. Tu viena iš mūsų, viskas labai paprasta. Tik to ir tereikia. Eime, turiu tau daug ką papasakoti.
2019-01-14 13:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-23 10:16
Galaxy
Uh kaip gera matyt Flaxą! :) tekstukas susiskaitė lengvai, įtraukė, bet kiek nuvylė nes skaičiau kad sulaukčiau daugiau pasaulio suvokimo, o liko tik užuominos- kas kaip kodėl? Geras skaitalas buvo, o galėjo būti įspūdinga istorija. Na kodėl viską dabar reikia pačiai susigalvoti? Reikalauju komentaro su vienos pastraipos ilgio pasaulio istorija kuria Dio galėjo laisvai papasakoti prie laužo arba dorodamas šerną :)
P.s. vardai tyčia džender neutral pagal naujausia madą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-06 11:01
Nukainotas
Man patiko ir nebuvo nė vieno neaiškumo ar painiavos. Gal priklauso nuo skaitytojo nuotaikos, jei jis išsiblaškęs ir negali susikaupti, tai būna sunku skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-26 17:56
ieva3003
Viskas čia aišku. Gera istorija.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-24 17:02
ieva3003
Prieš skaitydama toliau, pabumbėsiu dėl vardų.
...skaitytojos, rimtai? Jums sunku įsiminti vieną skiemenį ir atskirti skiemenį Vei nuo skiemens Dio? Hm, net nežinau kaip neįžeidžiant intelektinių gabumų kažką pakomentuoti.

Vardai - super, einu skaityti toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-23 13:49
Sportbatis
Duodu penkis, iš esmės už tai, kad neišsidirbinėta su struktūra, nuoseklu, be flashbackų, lengvai skaitosi, ir nepaisant mano ADHD, pritraukė dėmesį iki galo.
Kita vertus, maybe it's me, bet man čia per daug vietos interpretacijai. Ok, postapokaliptika, mašinos vs žmonės. Iš kur kas atsirado - aiškinti nereikia, žanro klasika. Bet nuo tada kiekvienas aprašymas ne piešia bendrą vaizdą, o duoda vieną kontrastą po kito. Ir kai taip vyksta, paprastai skaitydamas tikiesi, kad pabaigoje visam tam atsiras būdas susidėlioti į vietas. O dabar, kaip rašė ir Aurimas, turim puzzle. Ir dar su gausybe įmanomų paveiksliuko variantų.

Šįtą galima atleisti poezijai (nors aš ir jai neatleidžiu, nes honestly manau, kad didžioji dalis ją rašančių net patys gerai nesupranta apie ką rašo, arba daro tai vardan paties mindfuck'o, kas mano manymu yra elementarus kognityvinis čytinimas), bet iš ko jau ko, o iš prozos norėtųsi pažinimo džiaugsmo ir suvokimo, kai taškai susiveda į paveikslą, o ne valios vaizduotei, ir po to neišvengiamo galvojimo kad "o gal ne taip supratau".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-21 21:48
Damastas
Man pasirodė, kad šiuo darbu pamėginai išeiti iš komforto zonos, ir jeigu šita haliucinacija teisinga - tai yra labai sveikintina. Dar pasirodė, jog rašydamas neįsivardinai  pagrindinės idėjos, pats iki galo nepatikėjai savo istorija ir tai pavirto esminiu kūrinio trūkumu. Vis tik labiau akcentuočiau pirmąją komento dalį. Bent man visuomet imponuoja, kai pabandoma rašyti labiau suaugusiai auditorijai. O kad ne viskas ateina iškart - kas, kaip ne mes apie tai informuoti geriausiai!
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-21 14:54
Nuar
Sumanymas vertas, kad būtų išplėtotas. Kova su banalumu rašant bus tikrai gera pamoka.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-21 14:26
Flax
Jūs visi esate nuostabūs, ačiū. Rašykų fantastikos skyrelis - puikus pratybų ir testavimo poligonas, visada taip sakiau (man taip atrodo) ir sakysiu (čia jau tikrai). Sorry, jeigu kartais įkeliu neišbaigtus kūrinius ar workshopinius fragmentus ir iškyla WTF klausimų. Šitas neišbaigtas, neužbaigtas ir neišgvildentas, neaišku ką su juo daryti ir ar iš viso verta ką nors daryti, todėl ir neįvardintas kaip kokia pirma dalis ar pats savaime užbaigtas, ir reakcijos į jį labai adekvačios ir naudingos, ačiū :)

Ir sorry, jeigu kas nors pasijutot apgautas ar išnaudotas. Esu pasiruošęs kokiai nors moralinei kompensacijai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 13:11
Fake_writer
Sveikas sugrįžęs :)

Jeigu tai būčiau perskaitęs paauglystėje galvočiau- vau. Dabar taip negalvoju.
Neįtikino manęs tas pasaulis. Akmens amžius apraizgytas vielytėmis? Laksto su lazdom, bet žino žodį "laidai"?
Tie visi ritualai, sugulovų pasirinkimas, "Tamsieji prietaisų pasireiškimai", prietaisų aukojimas... kvepia kraštutinumais. Nugrūdi pats save į tokį kampą, kad paskui jau sunkoka išrutulioti logiškai pagrįstą pasaulį. Ypač kai jame atsiranda "kulkos", penkios minutės, vielinės tvoros, skalda, skydelis ir blemba "marškinėlių apykaklė". Iš kokios operos tie marškinėliai su apykakle? :))

Pradžioje ta nepatraukli makalynė su vardais. Paskui pasakos elementai. Paskui šiek tiek sekso (nes, nu kaipgi be jo "atsilikėlių" pasaulyje), tad ala vidinė drama ir action scena finale. Primityvoka, kaip tau.
Dar plius perliukų pamėtėjai:
"Kampuotas, negražus Gen veidas sustingo į kaukę"
"Musės tūpė ir ropojo sukruvintu veidu, tačiau ji net nekrustelėjo" ir pan.

Žodžiu, kūrinys man pasirodė nevienalytis ir keliantis daug klausimų. Su tavo rašymo įgūdžiais norisi kažko kokybiškesnio.

4 -

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-19 21:52
cerera
Nagi visai nemenkai užkabino, tikiuosi, bus tęsinys?  Nes kai kurių paaiškinimų visai norėtųsi, o ir šiaip tokio lygios kūrinys privalo būt pratęstas.
Teksto kokybės, dialogų gyvumo, personažų įtaigumo ir t.t  tai net nekomentuosiu, nes labai jau nuobodi panegyrika gautųsi.

Tiesa, pradžioje, kaip ir minėjo klimb, buvo sunku įsijaust dėl tų panašių ir ničnieko nereiškiančių vardų, kai net neaišku, kurie iš jų vyriški, o kurie -  moteriški. Maždaug, kalbasi x, y, z, o tau kaskart reikia galvot, kuris iš jų x, o kuris z. Po to, kai apie kiekvieną kažką daugiau sužinojau, tas konfūzas pasimiršo, žinoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-19 20:45
Damastas
Vis dėlto reikėtų patikslinti ar tai yra baigtinis tekstas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 20:38
Meškiukas
ne Down, o Dawn...sugebejau...idomiai parasyt. Tada gerai, kad neturi supratimo. Tokiu atveju pageidauciau kad pratestum. Man dabar net dar idomiau kaip viska gali papasakot
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 20:24
Flax
Nope, neturiu supratimo kas yra Horizon Zero Down. Pavadinimas skamba siaubingai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 20:22
Flax
Džyzus, Aurimaz, sorry, nenorėjau sukelti nepatogumų, syriously. Bet tai ką dabar daryti, jeigu aš dar didesnis tinginys už tave.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 20:18
Meškiukas
Jei nebuciau zaides Horizon Zero Down, man cia butu gana tuscias, vienadienis epizodas. Net bijau spet ar jis galejo tave ikvept, bet randu labai daug pazystamu epizodu. Ir tai nera kritika, tai nera blogai. Vis gi - jei ziureciau tik is salies - kazko truksta. Galbut - priesistores. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 10:01
Aurimaz
Čia yra situacija, kai egzistuoja talentas, bet tas talentas absoliučiai neketina atiduoti skaitytojui savo kuriamo pasaulio. Laiko užspaudęs. Žinoma, turėdamas kalną užsispyrimo galėčiau perskaityti dar kelis kartus, išanalizuoti situaciją, susidėlioti akcentus, bet... aš tinginys. Ateinu paskaityti ir smagiai praleisti laiką, o ne dirbti dar vieną darbą ir stengtis išspręsti, ką autorius norėjo pasakyti.
Tai Flax, nustok kurti puzzle, pradėk rašyti savo skaitytojams. Nieko blogo, kai užmistikuoji pasakojimo siužetą, bet kai ta mistika apgaubia visą pasaulį, personažus, situaciją ir logiką - nieko gero.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 09:27
lllllllll
Iš esmės geras tekstas. Yra smulkių techninių dalykų, apie kuriuos galima diskutuoti, bet skaityti buvo idomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-14 18:23
Nuar
Tam, kas nepratęs prie neįprastų vardų skambesio, atrodo, kad veikėjų yra labai daug. Tikrovėje jų ten tik keli. Įdomus ir sukeliantis ekspresijos jausmą kūrinys. Bet neišbaigtas arba prašosi tęsinio. Nutylėjimas "kodėl yra medžiojama?" nebuvo perteiktas su ta jėga, kuri taptų kūrinio akcentu arba priverstų nekantriai laukti tęsinio. O štai Gen paveikslas yra pavykęs ir norėtųsi sužinoti, kaip jai seksis medžioklėje toliau. Nors vaizdelis palapinėje, jei bus išvengta pasikartojimų ir vulgarumo, taip pat turėtų būti įdomus. :))
Verdiktas - patiko. Tikiuosi bus tęsinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-14 15:07
klimbingupthewalls
gal dėl vardų jau nuo pačios pradžios pasiklystama tarp personažų kiekio, lyties ir kol kas kelias pastraipas skaitant niekaip nepavyksta įsitraukti į pasakojimą.. pabandysiu iš naujo vakare.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą