Žmogaus paveikslai 14;

Nežinau, kaip save atsiminti,
bet dejuoti dėl to – sarrrmata.
Greit pradėsiu devintą dešimtmetį rinkti. 
Ne jaunystė, bet... savanoriai
pagyvena ilgiau,
kaip Danguje taip ir Žemėje.

Ne iš poterių tai, ką sakau. 
Štai ir tu, mano krašto skaudi atmintie,
karaliene aukščiausioji mano –
niekas kitas taip nepuošia senio
kaip kelionė pareinat Namo  –
kelionė į esmę Žmogaus.

Nesibaigia sausis ir jo Tryliktoji:
šiandien – ne,
ryt – ne...
Ji ne laikas man,
sukantis žemę aplink save,
ne kalendorių lapelio reginys
juolab ne užuojauta, kad ...

  – Ok, bet gal čia tik dnr. (tik! – aš)  kaip manote Pranai? Nes sąlygos ir taisyklės bei prielaidos visiems vienodos, nepaisant amžiaus, lyties ir turto:)
  – Neprieštarauju, Kęstuti. Man tai kelionė į Sausio 13. Tačiau ar ateisiu, o juolab – kaip? Irgi neaišku, – atsakiau pabijodamas, kad  nesupyktų. Atrodo, kad – ne. Tačiau dabar tiesiog kaip iš bažnyčios, kurioje krikštytas, nors ir ne savo žodžiais, o Danutės  Valentukevičienės, kurią jau įpratau vadinti Kabelių parapijos emuziejumi...

... atlydys. Drėgme prisodrintas oras slepia papilkėjusius miškus, blukina krypuojančių į bažnyčią Ašašninkų moterų siluetus. „Mūs cik ciek ir liko – trys moteros ir Antanas, “ – kai jas, pavargusias ir iškaitusias, pasivysiu, prisipažins moterys. Kitos tokiai kelionei jau nebeturi jėgų ir sveikatos, todėl vienintelė paguoda – kada nors grįšiantys vaikai.