test2

Drugeliai, apspitę vienišą dobilą, karts nuo karto viens į kitą atsimušdami ir netyčiom pasiporuodami, rinko medų. Bent jau taip manė penkiametė Princesi, skraitėje beslėpianti iš pakampių surinktas nuorūkas. Ji žinojo: jei išsimaudys upelyje, suodžių neliks nė kvapo, ir jos tėveliai nič nieko neįtars.
Tuo tarpu Ablatiskus, pro orlaivio langą matydamas Saulę supančias plokštes, kiek per lėtai renkančias josios energiją, pasukinėjo tušinuką tarp pirštų, ir, išsitraukęs plastikinį blonknotą ėmė rašyti. „Gerai gyventi tai gerai, geriau iš viso negyventi. Geriau gyventi taip gerai, kad negyventi tai... „ - Ablatiskus pasikasė smilkinį - „gyventi. „. Ablatiskus laisvalaikiu buvo poetas. Visomis prasmėmis. Atsisėsdavo skrydžio inžinieriaus kabinete, atlapodavo marškinėlius, sugrūsdavo tabako bei „Baltosios Našlės“ mišinį pypkėn ir pradėdavo mąstyti. „Reikėtų paskambinti proproproproproproproanūkiams“ - pagalvojo - „O tai jau keletą kartų pražiopsojau... „. Ablatiskus suspaudė savo sėdmenis, norėdamas, jog jį paliekančios dujos sukeltų bent šiokį-tokį garsą.