Žmogaus paveikslai 11;

(...) o nuovargio būta nemenko
kai žodis – per širdį, per širdį
nušvitina sielą žmogaus –
maniau, kad suspėsiu ir tau padėkoti
už tai, kad poetas esi.
Nepavyko toliau nukeliaut –
dieną, kitą pabūti kartu,
o siaurukas – užaugęs mišku,
bet ne taip, kad aš jo negirdėčiau,
bet ne taip, kad išlikčiau žiemoj su žiema.

Pagalvoju, kad jeigu dar Dievo nėra,
būtiniausiai jį reikia išrasti...
Gal tyliau, gal garsiau
gal be triukšmo visai –
taip jau kažkaip padaryta,
kad reikia nedaug –
gal kartą, gal kitą
kaip upę, kaip  girią 
kaip titnagą mano gimtinės laukų
pažegnoti mažu kryželiu
kad, Dzievuliau, ateitum.

Aš nerodau į dangų
ir nedaug man svaru, kaip atrodo
po pasaulio bažnyčias margas –
(margesnis negu genys)
išmėtytas tavo, Dzievuliau, paveikslas,
man jautriau, kad į tavo statybą ir aš išeinu.
Ne be tikslo, beje –
reikia ir man aiškiau sužinoti
girdint iš lūpų į ausį
kur, koks, kaip buvau, gyvenau
iki savęs (Savęsp)
iki Žmogaus.
Ar yra toks, kurį neretai
didžiąja raide parašau?

Plyta prie plytos –
kala ir kala genys,
nesiliauja darbuotis  statybos,
ir džiugu man girdėti:

(J. G: „Priminei man, Pranai, savo poezijoje ir daug kartų matytą Marcinkonių - Gudo šalies siauruką.)
 
Iš to laiko ir giesmę girdžiu:

(Jauni partizanai, traukė syk iš  mūšio
Ir jie netikėjo, kad priešas užpuls,
Prie Margionių kaimo, jie visi sustojo
Ir...)
  –  ir? Ar užmiršai, dzieduli?
  – Lyg ir ne, Pro (proza), bet jau nemoku giedoti taip, kaip anksčiau. Tačiau kaip čia atsiradusi? Ar irgi  beždžioniauti medyje susiruošei?
  – Pirma reikia ten užlipti. Į bet kokį medį irgi neverta kartis. Reikia surasti tokį, kad visas kraštas prieš akis kaip ant delno atsirastų. Gerai  bananai, bet ir jais sotus nebūsi, juolab, kad jie šitame krašte neauga, – patikino Pro...