Vilisa

Paslaptinga birželio pirmoji naktis. Žvaigždės nežibėjo danguje, kaip joms įprasta, o tiesiog degte degė aistra. Turbūt ir pats nuo jų užsikrėčiau, nes pažiūrėjęs į tą jauną, naivią, skaistybe spinduliuojančią mergaitę, negalėjau susivaldyti nuo nuodėmingų minčių.

Keista, vos išvydęs, maniau, kad ji visiškai ne mano skonio, todėl nekreipiau nė menkiausio dėmesio į tai, kad bandydama pritapti prie savo draugų, ji gėrė svaigius gėrimus ir rūkė tai, kas atpalaiduoja labiau, nei tabakas. Ji stengėsi atrodyti drąsi, pasitikinti savimi ir patyrusi jauna mergina, bet su ta vėjo plaikstoma suknele ir kuklia šypsena, mano akyse ji buvo tik mergaitė.

Tačiau tąnakt, nežinau, ar tai per didelis alkoholio kiekis, ar tos aistringos švieselės tamsiame, nakties šydu apglėbtame, danguje, įjungė mano fantaziją. Po makiažu paslėptas, jos vaikiškas veidelis neatbaidė proto nuo to, kas galėtų slėptis po lengva šilkine suknyte. Vis regėjau trumpas vizijas - ji, aš, tamsa ir tylūs atodūsiai kūnams judant vienu ritmu.

Nebegalėjau tvardytis. Lyg būtų pabudęs koks instinktas. Gyvuliška žmogaus prigimtis. Tikslas - šią naktį ji turi būti mano. Šią naktį ji atsiduos pirmam vyrui gyvenime ir juo noriu būti aš. Negaliu pasakyti, kodėl ir kaip, bet tai privalėjau būti aš.

Ji buvo patikli, todėl pirmai progai pasitaikius, išsivedžiau ją laukan pažiūrėti žvaigždžių. Jos akyse matėsi gėrio ir nuostabos mišinys ir aistringų kibirkštėlių atspindžiai. Ji nusišypsojo. Nieko nebesakiau, tik pagriebiau ją už laibo liemens, prisitraukiau arčiau, nubraukiau nuo veido vėjo užpūstus plaukus ir pabučiavau. Taip lėtai ir atsargiai, kaip tik sugebėjau. Bijojau, kad galiu ją išgąsdinti ir ji suduš, kaip maža brangi porcelianinė lėlė.

Grįžom susikibę už rankų. Ji atrodė laiminga. Žinojau, kur link viskas krypsta. Manau, nutuokė ir ji. Pasiėmiau nuo stalo cigarečių pakelį, vieną išsitraukiau ir rūpestingai paslėpiau lentynoje. Ji stovėjo šalia. Mačiau jos išgąstį visame kūne, kai suprato, kam laikausi paskutinę cigaretę. Nedelsiau. Bijojau, kad ji išnyks tarsi miražas. Nusivedžiau ją į kambarį, pradėjau bučiuoti. Ji nesipriešino. Mano ranka ant jos kelio, šlaunies, pilvo apačios... Ji krūptelėjo. Maldavau pasitikėti manimi, bet mergaitės jau nebebuvo.

Jaučiausi kaip niekšas. Turbūt toks ir buvau. Ji buvo skaistybės įsikūnijimas, Dievo avinėlis. Visokios šlykščiausios mintys ir kaltinimai kirbėjo manyje. Nieko nedariau, tik sedėjau ant lovos ir plakiau save už gyvuliškumą. Tačiau po dviejų minučių, pakėlęs galvą, pamačiau ją tarpdury, o po akimirksnio ant savęs.

Tąnakt žvaigždės degte degė aistra. Oras prisipildė magijos. Pilnatis kėlė lunatikus ir psichinius ligonius iš lovų. O vienoje trobelėje plakė dvi širdys vienu ritmu. Šunų kaukimas užgožė tylias mergaitės virsmo moterimi aimanas. Aš stengiausi ją išlaikyti savo glėbyje dar minutę, sekundę, akimirksnį...

Ryte šalia savęs radau miegančią jauną merginą, kuri, nors ir buvo graži, išraiškingų formų, man labai greitai pasimirš.