Sapno medžiai

Medžiai, aplipę žiedais,
Sapne naktį atėjo,
Tapo jie mano draugais,
Kaip medis aš sužydėjau.
Buvo gera žydėti,
Kvapu apglėbti Žemę,
Rodos, kad aš kalbėju,
Su tais, kurie jau „už Saulės“.
Prašiau mane apkabinti,
Paliesti sužeistą šerdį, nes
Žaibas, ištrūkęs iš vėtros
Savo strėle į širdį pataikė.
Skauda ir skauda, ir skauda
Žaibo suplėšytą širdį -
Žiedas, nors būtų gražiausias,
Atplėštas nuo medžio, numiršta.
Sapne aš tą žiedą pakėliau-
Vėtra jį buvo nupėšus-
Prie savo širdies jį pridėjau,
Norėjau, kad vėl jis atgytų...
Medžiai ėjo nuėjo-
Aš jų negalėjau pavyti.
O žiedas?
Žiedas iš delno pranyko.