Mygtukas

Devintojo gimtadienio proga Senelis Šaratukui padovanojo elektroninį žaidimą, vardu Tetris. Tai toks labai senovinis, net praeitame amžiuje sukurtas žaidimas.

- Man tą žaidimą padovanojo, kai buvau tavo metų, Šaratukai. Tada jokių kompiuterių ir internetų dar nebuvo - vien tik mediniai žaislai ir dviratis. Nieko panašaus nebuvau matęs gyvenime ir staiga - įjungiu ekraną ir galiu valdyti veiksmą! Aš galvojau, kad čia kažkoks stebuklas! Labai mylėjau tą žaidimą... Tada apie Tetrį sklandė tokia legenda, kad pasiekus tam tikrą žaidimo lygį, įvyksta stebuklas. Aš tikėjau ta legenda... Ir dabar tikiu...
- O kelintą lygį reikia pasiekti, kad įvyktų stebuklas, Seneli?
- Nežinau, Šaratuk. Man nepavyko... Šitas žaidimas neturi pabaigos...

Tetris turėjo nedidelį ekranėlį. Paspaudus įjungimo mygtuką, ekranėlis įsižiebia ir ima kristi įvairių formų figūros, kurias žaidėjas kitų mygtukų pagalba turi tvarkingai sustatyti apačioje ir panaikinti eilutę. Kuo aukštesnis lygis - tuo didesnis greitis. Ir taip be pabaigos...

Štai toks paprastas, bet užkrečiantis žaidimas.
Galima būtų pasakyti, kad Tetris yra šiuolaikinių kompiuterinių žaidimų Senelis.

Šaratukas kažkaip labai susidraugavo su Tetriu. Jis nuolat su savimi nešiojosi žaidimą kuprinėje ir radęs laisvą minutėlę, kur nors prisėsdavo ir įsijungdavo ekranėlį su krentančiomis figūromis.

Vėliau Šaratukas žaidė jau ir vaikščiodamas. Dar vėliau prisitaikė žaisti valgydamas, nors Mama vis primindavo, kad „taip gali  suvalgyti savo protą“. Bet Šaratukas galvojo kitaip: jeigu „gali suvalgyti“, vadinasi, „gali ir nesuvalgyti“. Taip jis ir darė.

Galiausiai Šaratukas įsigudrino žaisti ir per pamokas. Pradžioje pamėgino per Matematiką. Paprastai jis greičiau už kitus išspręsdavo užduotis ir per Matematiką turėdavo laisvo laiko. Dabar jis apsimesdavo, kad dar vis sprendžia, o iš tikrųjų susikaupęs maigė mygtukus ir rikiavo figūrėles. Gi Mokytoja nieko neįtarė, nes paprastai ji tuo metu stovi prie lango ir svajingai žvelgdama į tolį laukia, kol mokiniai išspręs užduotis. O jeigu retkarčiais ir užmeta akį į klasę, tai iš tos vietos niekaip ji negali pamatyti, kad Šaratukas ant stalo pasidėjęs maigo Tetrį.

O per Muziką buvo galima net įsijungti garsą. Tik spaudant mygtukus, reikėjo pataikyti į dainavimo ritmą.

Sunkiausia buvo žaisti per panelės Piktu Raitės pamoką. Ji dėstė Tikybą ir beveik visą pamoką liepdavo delnus laikyti suglaudus ir mokytis maldų. O kaip tu pažaisi, jeigu tavo rankos užimtos poteriais?

Bet Tėtis pasakė, kad Šaratukui nebūtina mokytis maldų ir netgi Tikybos pamokas jis lanko tik dėl to, kad Mokykloje nebuvo galimybės pasirinti Etikos. Šaratukas nežinojo, kas ta Etika, bet mielai pasinaudojo teise nesimelsti per Piktu Raitės pamokas ir šitaip jo rankos atsilaisvino Tetriui.

O vieną vakarą, Šaratukas kaip visada palindo po antklodę, kad nesimatytų ekranėlio šviesos ir, patogiai įsitaisęs, paspaudė įjungimo mygtuką.
Ekranas sušvito visai kita spalva ir pradėjo ošti tarsi jūra.
O gal tarsi miškas?
O gal tarsi vėjas?

Šaratukas dabar tiksliai neatsimena, bet ošimas po truputį garsėjo ir staiga nuo Tetrio ekrano atsiskyrė kamuoliuko dydžio švieselė ir lėtai, tiesiog pro antklodę pakilo į viršų.
Šaratukas nusimetė anklodę, pašoko iš lovos ir nustėro: kambario viduryje kabojo baliono dydžio blausus Šviesulys ir šypsojosi.

- Kas tu?
- Aš esu tavo svajonės.
- Ohoo!.. - nutirpo Šaratukas. - Ar galiu tave paliesti?
- Tik arsargiai - aš labai trapios tavo svajonės!

Šaratukas delnu švelniai prisiartino prie Šviesulio ir, regis, palietė jį.
Šviesulys minkštai, tarsi pūkas atšoko nuo delno, pakilo į palubę ir sušvito.

- Šaratukai! Prašau užgesinti šviesą ir migdytis! - čia tėtis iš kito kambario.

Šviesulys prigęso, Šaratukas tyliai susijuokė:
- Tėtis galvoja, kad tu esi lempa. O iš kur tu atsiradai?
- Iš tavo svajonių.
- Tai kodėl aš tave matau, ką?.. Kaip aš su tavim kalbu?.. Taip nebūna!..
- Tai gal tu sapnuoji? - dar didesnę makalynę Šaratuko galvoje sukėlė Šviesulys, po to nusišypsojo ir kambarys vėl nušvito.

- Šaratukai! Aš viską matau pro durų plyšį - prašau išjungti šviesą! - čia vėl tėtis pagalvojo, kad Šviesulys yra lempa.

Šviesulys prigęso.
- O kur tu gyveni?
- Tavo svajonėse.
- Tada kaip tu atsiradai čia?.. Kambaryje?..
- Tu pasiekei Stebuklingąjį lygį ir dabar, kada tik panorėsi mane matyti - du kartus paspausk įjungimo mygtuką.

Šaratukas du kartus paspaudė įjungimo mygtuką ir Šviesulys ištirpo. Po to greitai vėl paspaudė du kartus ir Šviesulys vėl blausiai sužibo.

- Jėgaa!.. O kuo tu vardu?
- Aš esu tavo svajonės ir tik tu gali pasakyti mano vardą.
- Mygtukas... - garsiai pagalvojo Šaratukas. - Mygtukas! Aš tave vadinsiu Mygtuku, gerai?
- Labai gerai! Mes būsime du draugai - Šaratukas ir Mygtukas!

-------

Štai kaip gimė nauja draugystė viename mažame miestelyje, ramioje gatvelėje, tokio balto namelio berniuko Šaratuko kambaryje.