Indigo

Jis gulėjo ant nugaros, atmetęs rankas į šalis. Gulėjo nejudėdamas, vos vos kvėpuodamas, ir pro primerktus vokus žiūrėjo į dangų. Jis jau nebeprisiminė, kada paskutinį sykį galėjo leisti sau taip būti, tiesiog klausytis lėtos laiko tėkmės ir džiaugtis šia akimirka.

Debesys tamsėjančiame danguje lėtai plaukė į vakarus. Jie buvo panašūs į avis, kurios ganydavosi laukuose šalia jo gimtojo kaimo. Atmintyje atgijo vaizdas... Tada, prieš daugybę metų, jis šitaip gulėjo ir žiūrėjo į vakarėjantį dangų. Ore tvyrojo susimaišę jazminų ir ką tik nupjautos žolės kvapai. Iš namo sklido tėvo balsas, lydimas mamos bei seserų juoko. Kažkur toli, ganykloje, mekeno avys, ruošdamosi miegoti. Tą vakarą indigo spalvos dangus jam kažką pasakė. Bet jis niekaip negalėjo prisiminti, ką...

Didelio juodo paukščio kranktelėjimas grąžino jį į dabartį. Šiluma, atklydusi kartu su prisiminimu, dingo. Tačiau jis nebejautė ir stingdančio šalčio. Juodasis paukštis tupėjo nuogo medžio viršūnėje (jiedu kartu sudarė kažkokią keistą harmoningą visumą – tarsi medis negalėtų be paukščio, o paukštis – be medžio) ir stebėjo jį. Tėvas buvo jam pasakojęs, kad šie paukščiai – tarpininkai tarp šviesos ir tamsos, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. „Kur tu nusineši mano sielą? „ – norėjo jis paklausti, tačiau nepajėgė ištarti nė žodžio.

Paskutiniai saulės spinduliai iškruvino debesų papilves. Kruvinas buvo ir sniegas. Su kiekvienu žmogaus atsikvėpimu raudonos spalvos to vakaro peizaže vis daugėjo. Skausmo jis nebejautė, kaip ir šalčio. Jo galvoje kaip aidas skambėjo du žodžiai – statistinis vienetas. Kai juodasis paukštis nusineš jo sielą, šiam pasauliui iš jo beliks tik statistinis vienetas. Niekas nežinos, kam priklausė šis negyvas kūnas, jis tebus tik vienas iš daugelio tokių pačių statistinių vienetų. Ant antkapio nebus užrašytas jo vardas ir pavardė, juk nerašysi „Statistinis Vienetas. XXXX – XXXX. Mirė ganydamas rausvus debesis mėlyname danguje“. Vargu ar iš vis kas varginsis statyti antkapį statistiniam vienetui... Bet gal ir bus koks. Vienas – visiems statistiniams vienetams. O ant jo bus parašyta: „Lai jūsų sielos būna nuneštos į šviesą“. Daugybės žmonių, kurie mirė ne dėl savo įsitikinimų, o dėl to, kad taip reikalavo gyvenimas... Daugybės žmonių - mylėjusių, mylėtų, svajojusių, sapnuotų, kentėjusių... Jie nebus niekas. Jie bus didvyriai. Vienetai. Apie kuriuos galbūt žinos tik tie, kurie sudarinėja statistiką...

Statistinis vienetas. Bet tokiu jis taps tik tada, kai paskutinė jo mintis be pėdsako išnyks begalybėje. Kol kas jis dar negali atiduoti savo sielos juodajam paukščiui... Jis turi prisiminti. Jis būtinai turi prisiminti, ką anuomet indigo spalvos dangus jam pasakė...

Dangus. Į jį buvo nukreiptas žvilgsnis žmogaus, gulinčio raudoname sniege ir negalinčio pajudėti nei ištarti žodį; žvilgsnis žmogaus, nebejaučiančio nei skausmo, nei šalčio, susitaikiusio su tuo, jog greitai iš jo beliks tik statistinis vienetas; žvilgsnis žmogaus, kuris troško prisiminti.

Prisiminti... jis žiūrėjo į vis tamsėjantį dangų ir laukė. Galų gale dangus pavirto bekrašte indigo spalvos jūra su šen bei ten išsimėčiusiomis pilkšvomis salelėmis. Tas tamsus mėlynumas jam visada keldavo kažkokį keistą ilgesį, liūdesį, tačiau tuo pat metu jis jausdavosi laimingas. Taip buvo ir dabar. Beribė nostalgija šiek tiek skaudino, kartu širdyje žadindama virpantį džiugesį, sumišusį su ramybe. Dangus buvo lygiai toks pats kaip ir tą vakarą... Ir žmogus prisiminė. Kad ir kur bebūtum, dangus visuomet tas pats.

Žmogus šypsojosi. Šįkart dangus jam vėl kalbėjo – kad gyvenimas yra gražus. Indigo mėlynumas neleido suabejoti šiais žodžiais. Todėl jis nesigailėjo dėl nieko, ką buvo padaręs ar ko nepadaręs... Viskas buvo kaip tik taip, kaip ir turėjo būti. Jis užsimerkė ir giliai atsiduso.

Juodas paukštis lengvu sparnų mostu atsiplėšė nuo medžio viršūnės ir išnyko tirštėjančioje tamsoje.