pieva

Einu basa rasota savo metų pieva,
braukiu ranka per apsunkusias smilgas,
o po kojom svaiginančiai greitai nubėga
takas  ilgesio – toks velniškai ilgas...
                   
Pavasarį numetus baltą rūbą ieva
prie savo kūno drąsų vėją šildo.
Jos praradimas karštus pelenus palieka
jausmų kartėlio – jis geliančiai pilkas....
                 
O vasarą geriu ištroškus kvapą šieno –
tą auką kritusių po dalgiu smilgų,
ir tik akimirką burnoj medum išlieka
gyvybės skonis – toks saldžiai sultingas...
         
Klyks neišskridęs paukštis ant plikos ražienos,
apverkdamas trapiąsias lauko nimfas,
paklydęs liūdesy ir toks skausmingai vienas,
rudens valia įkliuvęs šalčio kilpon...

Lipniu medum kasmet apsunksta mano liepos,
paukščio rauda vėl nerimu  sugildys.
Giesmė aštri man sieloj aidu atsiliepia -
jis tarsi mostas blakstienų, neilgas...

Švelniai alma būtis metų blėstančių šuorais,
bet žvaigždėtos man naktys per ilgos
minčiai tai - jau kiti vers išsirpusias uogas
ant jaunyste žaliuojančios smilgos.