Tokio eilėraščio nėra ir niekad nebuvo

o galbūt tai ne sniegas – tik baltos palatų sienos
o galbūt tai ne ledas – tik mėlynos veidrodžio duženos
ir kai baigiasi lankymai vis dar jautiesi vienas
tarp šimtų tokių pat su kortelėm gelsvom: „kontūzytas“

kada delnus atgniauži ir kyla į viršų snaigės
iš vatos gumulėlių skutelių ir skiaučių binto
čia net laiko nėra jeigu klausi sakys pasibaigęs
jei bandysi išeit jeigu belsi sakys užrakinta

mintyse vis girdi kaip kažkas į kamieną beldžia
mažučių snapeliu automato ar morzės seriją
o po to visa tai virsta metų laikais Vivaldžio
dabar skamba žiema ir linguoja visi ištvėrę ją

tie siūbuojantys lovose ima skambinti keistą bliuzą
ir aš pritariu jiems antele į grindis daužydamas
pažiūrėtum visai kaip sveikas ten tik dvasioj kažkas sulūžę
ir diagnozė griežta vienas žodis – „nebepagydomas“

pradžioje buvo moteris rusiškai tęsia – „которая
искала чужую тень“ ir jaučiu kaip jos akys tviska
tad prašau įrašykit į mano ligos istoriją
šią eilėraščio strofą tada jau ištrinkit viską