Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







    Jau seniai išlieku be didesnės reakcijos, kai šmaikštaus žodžio (ir kalbėjimo) meistrai pavadina „beveik popiežiumi Pranciškumi“, o kai kuriuos raštus „beveik enciklikomis“. Įpratus dėl to stebtis nereikia, tačiau kažkas panašaus savijautoje buvo gerokai anksčiau, net ir tuomet, kaip pirmą kartą taip išgirdau. Taigi tariu, kad labiau vertėtų nusistebėti dėl to tokio abuojumo, nemokėjimo sureaguoti, išgirsti. Tačiau tik šypt, šypt, dar kartą šypt: blogas kareivis, kuris nenorėtų būti generolu. Mano gi atveju labai  atsakingai suveikė žodelis „beveik“.  Man ir dabar atrodo, kad turėdamas tokią patarnavimų ir aptarnavimų visumą, kokią turi Šv. Petro įpėdiniai žemėje – ne taip jau ir sunku atlikti popiežiaus buvimo reikalą.
  Nusijuokit, nusijuokite, kas girdite, nes kalbu ne iš lubų. Aš ir pats, ačiū Dievui, kad ir nebūdamas popiežiumi, o suprantu – argi mano raštai sugebėtų taip „panašėti“ į enciklikas, jeigu ne Vidinis, ne Poe (poezija) su Pro (proza), jeigu ne Golios miškas su šalimai įklimpusia Miselio balele, jeigu ne aukštai išauginta pušelė, kuri savo viršūnėje kaip danguje įkurdinusi varną Golių. Tačiau tik taip, kaip čia tariama – sausai  – vardinti krašto gyvastį, man nesinori. Betgi riekia pasakyti, kad ir visas namelis, užgulęs rūsį, suręstas iš medienos, išaugusios po varno Goliaus sparnais, perpūstos šilinių vėjais, pašventintas,  atrodytų, seniai numirusių kopų smėliu. Ak, tik  žiūrėk, žmogau, tik  įsiklausyk... Ant šito smėlio netgi ir kieles dar peri vaikus,  dovanoja  gražiausius savo  gyvenimo paveikslėlius. Ir negiliai, atėjęs iš visur, teka švarus Skroblus šaltinių vanduo.
  – Dzieduli, bet kodėl anksčiau nekalbėjai apie rūsį. Vis apie karietą, karietą, o apie rūsį...
  Pasižiūrėjau į Poe ir nelabai supratau ar ji rimtai, ar šiaip sau. 
  – Apie kokią karietą?
  – Kaip „apie kokią“? Su žirgu Ygaga, su vežėjo giesmėmis – pasakė Poe ir sujudusi - sukrutusi: – Betgi, bernai, mergos, aš ir pati nesuprantu, kaip kas čia iš tikrųjų yra.  Rūsys, o jausmas toks, kad dairausi ir jaučiu it karietoje būčiau. Laikykite mane, kad neiškrisčiau, o jeigu dar į vadeles įsikibsiu, tuomet ir patys saugokitės, kad neišbarstyčiau. Gal manote, kad juokauju?
  – Neduok dangau, kad tokiais dalykais pradėtume juokauti,  –pasakė Eivydė. – Tačiau rūsys vis dėlto ne karieta. Baik kvailioti, Poe.
  – Kvailioti? Ar girdite, bernai – mergos, ką ji sako. Nagi pakartok, Eivyde, pakartok, – neatslūgo Poe.
  – Jeigu galima te nebūna  šiandien  spalio 4 -ji. Tegu ji bent viena, kita diena anksčiau. Tarkim, kad ir spalio  1– ji. 
– 0! nežinau, nežinau,  – pasakė Poe ir nepalaukusi atvertė kalendoriuje spalio mėn. 1 d.  lapelį. ؘ –  Na va, na va, – nežinia ar  nudžiugo, ar nustebo. Tačiau kalendoriaus lapelis buvo atviras ir tikras.  Su įrašu:
  Saulė teka 06: 18, leidžiasi 17: 59, d. ilgumas 11. 41
                    2018 m. spalis 1 d., pirmadienis.
 
  – Tegyvuoja tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, – pasakė.
  – Tegyvuoja! – atsiliepė, bet taip galingai, kad...  Dieve, gal tu čia  taip?
  – Tegyvuoja pasaulinė vegetarų diena! – vėl pašaukė. Ir vėl minios  šauksmu atsiliepė:  – Tegyvuoja! – bet šį kartą taip, kad atsiliepusių  gerokai sumažėję. 
  – Tegyvuoja pasaulinė muzikos diena! – vėl šauklys, o aš net užmišau išgirsti, kaip atrodęs atsakas. Pasigirdo, kad aš jį, šį šauklį, žinau, bet taip, kad gyvenime susitikęs galėčiau pažinti tik iš jo kalbos. Tai jis, žinoma, tai jis visą laiką slapukaujantis, tačiau nenusipelnęs nei vieno  blogesnio mano žodžio ir vadinau jį Sufleriu. Lyg netyčia, bet dažnai padėdavo susivokti reikaluose, tačiau svarbiausia, kad jis pirmasis pavadino mane „beveik popiežiumi Pranciškumi“.
  – Tegyvuoja tarptautinė kavos diena! – vėl girdžiu jį, apžiojusį tokiam darbui reikalingas natas. Tačiau minia šį kartą sureagavo panašiai kaip pradžioje, kai reikėję klausti: – Dieve,  gal tu čia taip? Tai buvo įspūdingai triukšminga, tačiau taip atrodė tik iki dar vieno „tegyvuoja“, būtent:   
  – Tegyvuoja pasaulinė architektūros... –  teištarė šauklys ir lyg kas skustuvu nupjovė nesuspėtą ištarti žodį diena. Rūsyje po kojomis kaip per didžiulį griaustinį pradėjo suptis žemė. Bet – ne,  tai ne griaustinis griovė, tai šitaip dvasią suskaudo...  Ar žinome, kaip jį atrodo? Turbūt, kad – ne. O kaip skauda?
  Arūnas Sakalauskas net nepajuto, kaip užsėdęs žirgą ir patapęs  Vyčiu, šokosi pavyti partizaną Andrių Labašauską. Duso raitelis, ne kartą ir žirgas klupo, bet gi iškentėta ne tiek. Atsipeikėjo ir sustojo, tik atšuoliavus į Kauną.
  Nemokėjo žodžių iškalbėti ir Andrius Labašauskas, bėgęs į miškus ir įkritęs į rūsį. Neiškart pažinome, o jis mūsų iki šiol dar – ne. Lyg  būtų patekęs į nelaisvę, lyg reikėtų teisintis, kad daro šventą tautai reikalą ne žodžiais, o darbu liudydamas, kad skulptūros  tradicija mene yra  atgyvenusi.
  – Jums pasisekė, Andriau, kad įkritote į mūsų rūsį. Beje, mums  taip  pat, – pasakė ką tik buvusi varduvininkė Eivydė. – Pati dar netikiu, kad iš Bobų vasaros  pasisekė sugrįžti atgal. Nesmagu tik, kad melagiui ir tiesą sakant niekas netiki...
2018-12-17 12:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 01:40
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-17 22:13
BAIBA
tegyvuoja:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-17 22:07
Erla
Gamta gražiai aprašyta.
Antroj daly gal perdaug ,,dienų''paminėta ir kažkaip nerimtai apie partizaną.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą