Nerimas

Visi mano laikrodžiai vienas per kitą
rėkia man savo Jau
                                    naujausiąjį, tik
ne choras tai, o sudarkyta,
laiko melodija, pjaustyk,
riekelėmis ją,  tegul rieda monetos vienodos,
o spynos, oho, visos tinka raktui vienam, o
delnui kieno duos
šiltąjį Taip durų rankenos manojo namo,
peizažai už lango šiek tiek pasislinko
tolyn, debesys žemesni nei
bokštai ir kaminai aplink, o
kokie įtartini lempų blyksniai,
tokie pat ir šešėliai glebūs,
ir be ledo šaligatviai slidūs,
ir kas, nežinia kas šalia bus,
kieno slinks pro šalį palydos,
kai artės horizontai nuspalvinti ryškiai
ir tols atgal, ko
ieškos iš kažkur atsiradę kariškiai,
atrodantys, kad per daug išalko,
vėliavos išsižadės šilko mainais į
galimybę nors truputėlį aukščiau pakilti,
ir kaip, leisdamas jas žemyn, kankinaisi,
prisiminsi, visos vėliavos reiškia viltį,
galvosi, net ir kai leidžias,
o matantiems tai – erdvės gūdžios,
mintys klaidžios,
ir vidiniai laikrodžiai mažuose žmogučiuos
tikslumu stulbina – ką tai reiškia, ką tai parodo?
Iš kur tiek tylos tokio staigaus gilumo?
Toje tyloje daugiau balto ar juodo?
Ar per arti tai ar toliai tiesiog suglumo?